Pabaiga dažnai būna naujų dalykų pradžia. Taip nutiko ir šįsyk. Kelionė baigėsi, tačiau įspudžių dalybos prasideda! :) Visus kviečiu paskaityti VUŽK dienoraštį apie Fanų kalnus ;)

bu

Šis puslapis skirtas visiems, besidomintiems mūsų sėkme bei vargais - būtent čia pirmiausia išvysite skaitmenizuotas dienoraščio ištraukas.

fanų fanai,- geltoni bananai

Rugpjūčio 14d.

Kaip čia buvo kaip nutiko, bet dienoraštyje šios datos nepavyko net su ciklopu (tai yra žiburiu) rasti. Greičiausiai todėl, kad beveik nieko neveikėme. Šiandien daug judėjome, tik ne savomis kojomis, o mašinuku. Išvažiuodami pasilikome laiko rezervą "o jei kartais ratą nuleistų". Suplanavome teisingai, ratą nuleido, tačiau problema greitai išsispręndė.
Buvo kilę šiokių tokių problemų su Aušros keliavimu per sieną, tačiau viskas baigėsi laimingai. Taigi apie vidurnaktį oro uoste sulaukėme Aušros, susipakavome daiktus ir užmigome. Nors ir nieko nenutiko, tačiau diena trininga: nukoptas didelis kelias, atgavome Aušrą, kuprinės įgavo pradinę būseną ir išvaizdą (celofaninio maišo pavidalo).

Rugpjūčio 13d, trečiadienis

Ką čia tokio parašyti? Šią dieną pradėjome kelią namo. Kelionės apie septynias valandas. Gavome arbatos , lipioškų, nors dar turėjome savo likučių, papusryčiavom. Nuo aštuonių val. jau buvome pasiruošę išvažiuoti, bet vis dar lūkuriavom kitos grupės, kuri kartu per sieną turėjo eiti. Apie pusę devynių išvažiavome. Jusupo taip ir nesulaukėm, neatsisveikinom, nors pats žadėjo atvažiuoti. Matyt, vis dar ieškojo skenduolių Zarafšano upėje.
Sieną pasiekėme gan greitai, Tačiau prie sienos buvo daug žmonių Laukėme autobuse, kol mūsų šeimininkas „tvarkė“ reikalus su pasieniečiais ir muitine. Surinko pasus ir išėjo. Po kiek laiko įlipo pareigūnas, net nežinau pasienietis ar muitininkas, suskaičiavo keleivius, pažiūrėjo ir išlipo. Dar po kiek laiko mūsų autobusą praleido pro užkardą, privežė prie pat Uzbekijos sienos ir išleido. Kuprines į rankas ar ant pečių, ir patraukėme prie Uzbekijos sienos, o ten būrelis jau laukia. Sustojome į eilutę – vienas paskui kitą – tvarkingai, kultūringai. Betgi žiūrim, kad vietiniai gražiai pro mūsų eilutę prasibruka. Na tada ir mes susimetėme į krūvą, sustatėme kuprines kaip užkardą...

Kažkas iš vietinių alpinistų mums pasakė, kad turistai turėtų eiti pirmi. Tuomet mes dar labiau išdrąsėjome ir pradėjome brautis paskui prancūzus. Astai pavyko paskui juos praeiti pirmai, tada mes jai padavėme sąrašą, tik to ir reikėjo. Pasienietis išlindo iš savo būdos, vietinius išstūmė iš salęs, o mes pamažu į salę sugužėjom. Po pasų kontrolės pildėme deklaracijas, o tada vėl į eilę, kur tikrino deklaracijas ir bagažą, čia vėl panaši situacija: vietiniai brukosi prieš mus, o pareigūnai juos stūmė šalin ir kvieti mus pirmus.
Procedūra nebuvo nemaloni, tik užtruko ilgokai. Visi pareigūnai jauni vyrukai, toks jausmas kad pirmą dieną dirba – buvo paslaugūs ir malonūs. Deklaracijas tikrino, pavardės į sąsiuvinį nurašinėjo ir eurus bei dolerius surašinėjo (kiek kas turi), o tik tada antspauduoja pasą ir deklaraciją ir... atia.
Kas dar įdomaus? Ten dar stovėjo staliukas su moteriške, apsuptas moteriškių einančių per sieną. Aš paklausiau uzbekų alpinistų, ką ten tikrina. Pasirodo ten moteriškės yra tikrinamos, apžiūrimos visos jų slaptos vietos.
Taigi perėjome sieną be vargų, o tada prasidėjo derybos dėl mašinos. Mūsų jau laukė prancūzai, kurie siūlė jungtis ir imti dvi mašinas. Jie sakė, kad jau turi rezervavę dvi mašinas po dešimt tūkstančių sumų (?). Girdi, jiems Tadžikijoj sakė, kad tokia yra mašinos kaina. Bet visi vairuotojai kaip susitarę siūlė mašiną už 20 000. Na mes sutikom mokėti 20 000 su sąlyga, kad bandysime sutilpti visi į vieną. Tai buvo optimistinė idėja, nes autobusiukas pietų Korėjos modelis, Uzbekijos gamyba, septynių vietų + vairuotojas be jokios bagažinės. Taigi kuprines sutalpinome ant galinių sėdynių, o tiksliau tarp galinių ir vidurinių sėdynių. Žmonės susėdo keturi, o dar keturi likom lauke. Tada suderėjom kitą mašiną už 15 000 bet kadangi jis paėmė dar tris žmones, tai mes kainą nuderėjome iki 12 000 . Taip ir atvažiavome iki Samarkando. Su mumis dar važiavo australė, kuri jau 12 metų gyvena ir dirba Japonijoje.
Atvažiavome į lagerį ir išgriuvome , kad nuo karščio, kas nuo pilvo blogumo.
Aš pradėjau rūpintis mūsų kultūrine programa. Viena alpinistų grupė buvo nusamdžiusi gidę, kurį atėjo paimti į lagerį ir vis dar buvo čia, besiruošdama išeiti. Prisijungti nespėjome, bent jau svarbiausius lankytinus objektus ir jų lankymą išsiaiškinau.
Trys objektai:
Timūro mauzoliejus ir laidojimo vieta, tačiau 3.800 kiekvienam, + 300 už gidą. Už šią sumą, ne tik ekskursiją, bet ir patarimus , kur galime į vidų neiti ir kaip susiderėti dėl žemesnės kainos.
Išėję iš mauzoliejaus apie 1404m užkliuvome už suvenyrų parduotuvių, o pasiūlyti jie čia turi daug ką. Rankomis šilku siuvinėti dirbiniai, keramika, piešiniai. Pirmos išlaidos lauktuvėms.
Percumate (Registanas) viduramžių 15a. miestas. Čia labai gražu, didinga. Įėjimo kaina 6.800. Laikomės patarimo ir neperkame (neiname į vidų). Bet mes su Irmantu prieiname prie užtvaros ir prasmunkame į vidų, kai milicininkas įeina į vidų. Matome, kad mus stebi iš tolo dar vienas milicininkas, bet jis prie mūsų neina, ir mes prie jo.
Besidairydami užeiname į vieną parduotuvėlę, ir kitą, pasiklausinėjame kainų, ir suprantu, kad už savo pirkinius prie mauzoliejaus permokėjau dvigubai. Vienoje parduotuvėlėje nuderame pora indelių ir užkliūname už servizo su pialomis, bet nusprendžiame dar nupirkti. Sutariame ateiti kitą dieną. Sužinome „slaptažodį“ kaip įeiti nemokamai. Registane gražu, viskas išpuošta spalvotomis keraminėmis, glazūruotomis plytelėmis, ornamentais. Vienas didelis kiemas, dveji vartai, už jų dar du kiemai, tiesiai praėjus dar vienas vidinis kiemas iš kurio gali patekti į mečetę. Ant vienų vartų Samarkando simbolis – tigras. Ant jo nugaros veidas - saulė.
Bibi Chanym..
Mečetė kurią Timūrui Amūrui pastatė jo žmona. Įėjimas 3800. Bet mes nelinkę mokėti, bet mes stovime, deramės. Nusiderame iki 2000 žmogui, dar spėjame prisijungti prie ekskursijos anglų kalba. Sužinome, kad mečetę statė paskubomis, kad vos pastačius ji jau pradėjo byrėti. Išgirstame legendą, kad Timūro Amūro žmona labai skubino statybą ir puošybą, nes norėjo, kad ji būtų baigta iki vyras grįš iš eilinio žygio. Norėdama paspartinti puošybą ji atidengė ir parodė savo veidą meistrui, kuris ją iš karto įsimylėjo. Sutiko užbaigti laiku, tik su sąlyga, kad leisis pabučiuojama. Moteris nenorėjo sutikti ir sakė: „Štai mano palydovės, bučiuok jas. Juk nors iš išorės jos ir skiriasi, bet iš esmės yra tos pačios moterys.“ Tada meistras atnešė dvi visiškai vienodas stiklines ir iš jų liepė gerti. Vienoje buvo vanduo, kurį be vargo išgėrė, o kitoje vynas, kuris nudegino lūpas. Tada meistras pasakė: „ Štai dvi stiklinės, kurios iš išorės visiškai vienodos, tačiau vidumi labai skirtingos.“ Moteris sutiko pagaliau būti pabučiuojama, tačiau pačią paskutinę akimirką, kai lūpos priartėjo prie skruosto, ji skruostą uždengė ranka. Meistras pabučiavo ranką, tačiau bučinys buvo toks karštas, kad jo ženklas liko ant skruosto.
Sachi Zinda.
Nekropolis, visas ansamblis mauzoliejų iš kurių galima pereiti į kapines. Labai gražu didinga. Kaina 2800, bet mes nusiderėjome iki 1500. Jau beveik tamsu, kasininkės nėra. Mums pažada gidą, kuris pasirodo ir rusiškai kalba prastai, ir papasakoti mažai ką gali ir visai yra ne gidas, o koks nors sargas, bet mums kiek gali, parodo paaiškina.
Apžiūrime, užsibūname, išeinant mums nurodo Čiaj-Chaną kur stojame pavalgyti. Meniu paprastas: salotos, šiurpa ir šašlykai. Pavakarieniaujam, Bucharai nebėra jėgų. Nuperkame dar arbūzą ir į lagerį miegoti.

Tadžikų kultūriniai ypatumai

Čia tik keletas pastebėjimų. Be to tie ypatumai gali būti bendri, su kitomis Azijos tautomis. Tadžiko garbė yra jo tėvai, žmona, dukra ir sesuo, nes jie yra silpnesni, ir negali savęs apginti. Jų pažeminimas yra didžiausias tadžikų įžeidimas.
Pagarba vyresniems ir moterims, pvz. apie tvarką važiuojant autobusu, pirmenybė atsisėsti seneliams, moterims, vyrams ir vaikams, patiems paskutiniams.
Vaikų šeimose daug, jie laksto patys sau. Valgyt gauna kada ir aks papuola. Visa šeima valgo , kai grįžta vyras į namus.
Iš pastebėjimų svečių namuose moterys niekada nesėsdavo kartu su svečiais prie stalo valgyti, tik šeimininkas. Vakarienė būdavo pradedama teikti tik šeimininkui sugrįžus.
Tadžikas labai vaišingas, svečiams gali atiduoti šeimai ir vaikams skirtą maistą: vaikai gali vieną dieną pakentėti, o svečiai būna retai (iš Jumfo pasisakymų).
Tradicinė kultūra. Moteris paklūsta vyrui. Iš nugirstu komentarų: vyras šeimininkas, jis įsakinėja, nurodinėja žmonai.
Moterys nešioja tradicinio tipo drabužius: kelnes ir suknelę. Atrodo labai moteriškai. Šiuos drabužius siuvasi pačios arba pas siuvėja. Turguje praktiškai buvo neįmanoma rasti pasiūtų drabužių, tik medžiagos.
Labai draugiški, gatvėje svetimšalius sveikina, kalbina, domisi iš kur atvykom, kaip toje šalyje vyksta gyvenimas, ir , svarbiausia, ar patinka Tadžikijoje. Labai didžiuojasi savo šalimi. Būtinai reikia pagirti Tadžikiją ir tadžikus.
Svetingi ir vaišingi. Kviečia į namus, vaišina pirma arbata, paskui pietumis. Atsisakymas pakvietimo – beveik įžeidimas. Tie kurie neturtingi, laukia atlyginimo. Dauguma tų, kurie prakutę, laiko tai tiesiog garbės reikalu, jo asmens, namų pagerbimu, reikšmės prieš kaimynus padidėjimų.
Vestuvės švenčiamos labai plačiai , nes vyrauja supratimas, kad jos vyksta vieną kartą gyvenime, todėl turi būti įsimintinos visam gyvenimui. Jei vyksta kaime, visas kaimas kviečiamas dalyvauti. Prieš keletą metų išleido įsakymą, apribojantį vestuvių svečių skaičių iki 120, kad žmonės neįsiskolintų. Mieste kviečiami draugai ir giminės.
Jaunieji sėdi salės centre ant pakylos ar šiaip prie centrinio stalo. Jiems iš šonų jų liudininkai. Jie nei valgo nei geria. Jaunoji nuleidusi akis, lankstosi svečiams dėkodama, o jaunikis stovi tiesus. Jaunųjų tėvai vaikšto po salę, kalbina ir vaišina visus, susirinkusius, dėkoja kad atvyko ir pan.
Svetimšaliai kviečiami į vestuves, net jei nepažįstami ar tiesiog praeiviai, nes laikoma, kad jų apsilankymas yra didelė garbė šeimai.
Kavinėje gali užsisakyti tik arbatos ir išsiimti valgyti savo maistą.

Rugpjūčio 12d.

Nubudome pas keistąjį viešbučio savininką. Skrandyje jaučiasi perpildymas.. pusę penkių keliamės ir einame į autobusą. Viešbučio šeimininkas buvo sutaręs, kad mes paeisime šimtą metrų žemiau ir į autobusą įsėsime pirmieji, patogiau įsitaisysim. Dėl neplanuotų skrandžio sutrikimų to padaryti nespėjome, tačiau likau sužavėtas žmogaus rūpestingumu.
Kelionė vyko sklandžiai. Gaila kalnų, atokių vietų... kelionė eina į galą. Akivaizdžiai artėjame prie civilizacijos. Vis daugiau mašinų, mažiau asiliukų. Kalnuose asilai mantą neša ant kupros, žemliau turi vežimus dideliais mediniais ratais. Civilizacijos širdyje asilų nedaug, vežimų ratai su standartinėmis padangomis. Galima žaisti žaidimą - parodyk man asilą, pasakysiu kur esam :)
Pakeliui genamos bandos galvijų, kiek pavyko išsiaiškinti kalnų papėdėse vyks galvijų turgūs, juose piemenys pardavinėja per vasara užaugintas bandas. Atminty vis dar įsirėžęs Džomi paveikslas, jo dėka ši kelionė tapo kažkuo išskirtinė.
Atvykome į Pendžinkentą, sužinojome, kad Aušra laukia vizos, sutikome Irmantą, Jolitą. Numetę kuprines apsipirkome turguje. Nusipirkau medžiagos staltiesei ir pagalvėlei, Lauktuves rinkti sunku, bet šios bent jau bus praktiškos.
Pakeliui namo parašiau Alai laišką. Sutikau Irmantą su chebra, belaukiančius policijos majoro . Neaišku, ką jis per tą laiką veikė, tačiau atvykus majorui visi patraukėme link ežero valgyti meliono. Na ir greit susirado draugų.
Po maudynių grįžome į būrį, sėdime pavėsyje, plepame.

Dainius

Rugpjūčio 11d.

Palikom savo svetingąjį šeimininką. Prieš tai įtartinai šypsodamasis prašė parodyti pasą. Nesutikau :D
Truputį paėjom ir sėdim po medžiu ant akmens, Kažkaip nuobodoka :)

Sėdim Zimtuto autobusų stotelėje. Pro šalį plaukė avių kaimenės, šieno kupetos asilų galvomis moteriškės su kibirais ant galvų. Vietinis vadybininkas paskambino autobuso vairuotojui , kad šis atvažiuotų i paimtų mus pas save pernakvoti, o rytoj nuvežtų į Pindžinkintą. šiandien visą dieną dirbom eksponatais vietiniai mus mielai apžiūrinėja ir tikrina. Iš ryto neskubėdami išsikraustom iš ano šeimininko. Atėjom iki upių santakos ir čia pusdieniui įsitaisėm ant akmenų. Vietiniai mums atneša obuolių, abrikosų. Vakarop einam link Kišlako, iki autobuso
Vita taip ir nesutiko pasilikti pas šeimininką – jai mielesnė Lietuva ir lietuviai bernužėliai. Tad visi kartu pradedame kelionę tėviškės link. Pradedame tolti nuo kalnų. Rytoj apie pietus turim būti Pendžinkento centre.
Žadėtasis autobuso vairuotojas nesirodo (gal ir neturėjo?) ir mus pas save vėl kviečia vietinės turistų užeigos savininkas. Sako : „ man širdis neleidžia jus čia palikti. Pinigų aš iš jūsų neimsiu Pinigai – blogis, kuris tepa rankas“. Veda mus įvairiomis iš molio drėbto miestelio gatvelėmis į savo užeigą. Pasirodo tai tamsokas, bet gana erdvus vieno aukšto namas, kuriame mūsų laukia vakarienė. Kremtame vietinę duoną, užgeriame arbata ir išverčiame akis, kai mums atneša tris didelius dubenis plovo ir dar salotų. Tiek suvalgyti nebesugebam, skrandžiai streikuoja. Persimetę keliais žodeliais su šeimininku(išgėręs jis dedasi esąs labai širdingas ir jautrus) einame miegoti. Po ilgo laiko kambaryje, ant grindų, be žvaigždžių virš galvos. Miegas slogus ir nepakankamai ilgas. Anksti iš ryto taikom į autobusą.

Vita

Rugpjūčio 10d. arba Pištikulio odisėja

Atsikėlę, pasimaitinę ir nusiprausę nusprendėme, kad reikėtų dar kažkur pasivaikščioti. Šeimininkas pasiūlė nueiti prie Pištikulio ežero. Sakė, kad be kuprinių iki jo apie tris-keturias valandas kelio. Dainius nusprendė, kad jam skauda koją, todėl jis liks fotografuoti paukščiukų.. Na o mes išėjome. Nei anksti, nei vėlai – apie dešimtą. Ėjom ir priėjom sodą šalia upės. Tokį žalią, su daugybe medžių. Nusileidome pasitikslinti kelio ir mus pakvietė arbatos. Mes sutikome. Iš pradžių abrikosai, ir duona su arbata, vėliau atnešė dar ir rimtesnio maisto – makaronų, bulvių košės. Pašnekėjome su sodininku. Papasakojo apie ūkį, sodą, darbus. Vėliau dar aptarėme labai įvairias temas: musulmonų ir kitatikių santykius, Tadžikijos ekomoninę situaciją, tarpvalstybinius santykius ir tt. Pasiguodė , kad turi draugų Lietuvoje, tačiau vietinis paštas blogai veikia, tad mes pasisiūlėme pristatyti laišką Lietuvon. Pabendravome, pašnekėjome, bet vis tik ežeras dar toli. Taip kad pilnais pilvais patraukėme link Pištikulio. Pakeliui dar ne kartą teko pasitikslinti, kur gi tas ežeras yra. Vieną dieną sutikome tokią „razbaininkų“ šeimynėlę. Apdriskę vaikai iš karto prašė atiduoti lazdą, duoti pinigų. Mes pasakėme, kad tikrai nieko neduosime ir dar kartą pasiteiravome kelio. Vienas vaikiščias parodė kelią. Tada aš kiek atsilikau, nes prie kojinių prilipo daug varnalėšų. Einant susitikau begrįžtantį „vedlį“. Jis liepė man atiduoti savo lazdą, o jei ne – pradėjo grasini savo lazda. Teko iš jo atimti tą jo lazdą ir šiek tiek pagąsdinti, kad atstotų. Panašu, jog apsirūpinę tadžikai – malonūs ir vaišingi, o vargšai tik ir ieško progos pasipelnyti.
Praėjome avulį (Rakiną kaimelį, kuriame gyveno tik moterys, seniai ir vaikai).. Iš pirmo žvilgsnio gana vargingas. Vėliu paaiškėjo, jog ten gyvena vienas turtingiausių rajono žmonių, 80metų piemuo, ganantis kažkiek šimtų ožkų. Taip kad ne viskas, kas purve, vargu atsiduoda. Pagaliau pasiekėm Pištikulį – nuostabų ežerą, iš kurio kriokliais bėga upelis. Ežeras gana šaltokas, bet tai nesutrukdė mums jame išsimaudyti. Be abejones Vita nesimaudė. O ir šiaip ji juokinga – tai eina grupės gale, rodos miegodama ar kurdama poemas, paskui supyksta dėl ko nors ir nuskuodžia į priekį – vos pavyti begali. Na, vėliau per tris valandas grįžome namo (prie palapinių). Šeimininkas parūpino tadžikiškos vakarienės (bulvės, ropės, mėsa). Pavalgėme, padainavome (deja, dainavome tik mes) ir nuėjome miegoti ant trobos stogo. Visi, išskyrus Dainių.

Laurynas


Šiandien numatytas nedidelis žygelis. Kadangi vakar vos neišsisukau kojos ir ją vis dar skauda, pasilikau stovykloje. Vaikštinėjau aplinkui, padariau keletą nuotraukų.
Sušilus orui iš savo namelio išlindo šeimininkas Džomi ir pakvietė arbatos. Visą karštymetį prasėdėjau jo namuke, tobulindamas rusų kalbą.
Pasirodo nusileidus nuo kalno dykvietėje galima sutikti nuodingų vorų, kobrų, o kalnuose gyvena ne tik ožiai ir šernai, bet ir vilkai, meškos.
Bekalbant prie mūsų prisijungė senukas Džomi (kaimynės tėvas). Senas žmogelis, perkopęs septintą dešimtmetį, turi penkias žmonas, penkias dukras, vis dar dirba, kruta.
Džomį pietums paruošė naminės sriubos – virtos bulvės, morkos, pomidoras, bei gabaliukas ožkienos. Viskas supjaustyta stambiais gabalais. Valgoma be šaukšto – į sriuba sumetama sudžiūvusi duona, kuri sugeria beveik visą skystimą. Tuomet duona bei daržovės imami į rankas ir valgomi. Jei lieka skysčio – išgeriamas tiesiai iš lėkštės.
Mūsų šeimininkas gana turtingas: turi 15 karvių, daug kitokių gyvulių. Paukščių nebelaiko – jie nešioja daug ligų, gali užkrėsti galvijus. Trys asilai – tai šio žmogaus technika – jais nešiojami nešuliai, dirbama žemė. Kadaise Džomi turėjo tris arklius. Arklys šiuose kraštuose – prabangos simbolis. Jais gėrimasi per šventes, jodinėjama, arkliena valgoma. Tačiau šį turtą teko parduoti, kai prireikė pinigų operacijai – Džomiui operuoti plaučiai. Šaunu, kad dabar šis vyrukas jaučiasi gerai.
Beje, Džomi pats paprasčiausias, mažiausiai turtų sugadintas iš iki šiol matytų. Kiekvieną sutiktą pakeleivį kviečia į svečius, kiekvieną svečią vaišina arbata, duona. Valgio metu valgydina turimu maistu. Svečiai būna kiek nori, išeidami gali padovanoti dovanų. Tiesiog iš senojo testamento traukta istorija.
Nors pagal įstatymus galima turėti tik vieną žmoną, Džomi nori antros – esama žmona ir vaikai sunkiai besužiūri gyvulius. Nieko keisto – dauguma žmonių gyvena pagal Koraną ir gali turėti tiek žmonų, kiek gali išmaitinti. Korane numatytos ir skyrybos – jei vyras negali išmaitinti žmonos, žmona tampa laisva. Taip pat uždrausta prieš moterį pakelti ranką.
Dauguma vestuvių vyksta žiemą, kuomet visi žmonės grįžta į kišlakus, nebelieka darbo. Seniau už jaunąją tekdavo duoti trimetę karvę, ožką, asilą, 100kg ryžių, bei kitų gėrybių.Dabar vestuvės atpigo – užtenka dvimetės karvutės, 25kg ryžių....
Kiek sudėtingiau su jaunosios paieškomis. Nors veido po tarybų okupacijos nebeslepia, tačiau bendrauti, labiau pažinti nuotaką iki vestuvių uždrausta.
Daug dar kalbėjome, kol atėjo pavakarys. Tuomet abu su Džomį užsnūdom...


Dainius

Rugpjūčio 9d.

Visų pirma, tai papeikimas Donatui, kuris turėjo aprašyti vakarykštę dieną, bet patingėjo... Vėliau žadėjo Laurynas, bet irgi miegot nuvarė... Netvarka su tais bernais... >:|
Taigi apie vakar. Visų pirma tai naudodami psichologinį smurtą privertė mane įlįsti į ežerą. Visai nenorėjau maudytis, bet jų buvo daugiau, o ir drabužių šlapint nesinorėjo. Tai va.
Vėliau lipome į kažkokią 1A perėją, pavadinimo neprisimenu… Radome raštelį, bandėme parašyti savo. Iš pradžių angliškai, galiausiai rusiškai parašėm. Nusileidome prie tokio faino ežeriuko. Lyg ir turėjome čia nakvoti, tačiau buvo nuspręsta keliauti toliau. Taigi papietavom ir keliavom prie kitos perėjos. Kažkokia kvaila perėja... Atrodo jau viršus... Pasirodo tik gūbrys... Užlipi ant kito gūbrio - pasirodo perėja toliau... Šiaip ne taip užsikabarojom ant jos :)
Nusileidę šiek tiek žemiau radome tokį vietinį „kaimelį“, kuriame gyvena keturios šeimos. Tiksliau sakant, Vienos moterys ir daug vaikų... Asta padovanojo vienai mergaitei žaisliuką, kurį Irmantas paliko. Bet šiaip tokie gana nagli visi... Kremo turit? Duokit kojinių! O lūpdažių? Netgi norėjo kad Asta auskarus atiduotų... Jautėmės kaip kokie eksponatai ir daiktus saugoti labai reikėjo...
Užtat gavom paragauti airano. Visai skanus dalykas :) Nors Dainius pastoviai gąsdino, kad lakstysim i tualetą :D Na dar duonos gavom ir kažkokio troškinio, taigi vakarienės nereikėjo gaminti. :)
Vakare Dainius bandė susitarti su Asta, kad „išnuomotų“ mane už puse rulono tualetinio popieriaus. Nedaug trūko, kad sutiktų... Nu bet nupigino mane :/

Šiandien ryte dar pasifotkinom su vietiniais. Šiaip jie gal ir draugiški, tačiau tokie gana nagli, nori , kad viską atiduotume. Viena mergaitė atrodo gana protinga, na, iš karto taip išsiskiria. Šiandien kažkaip ypatingai greitai susipakavome daiktus :D Paskui leidomės žemyn... Ilgai ir nuobodžiai... Gal kokį pusantro kilometro žemyn... Nepatinka mano keliams tokie dalykai...
Paskui bandė mane išmainyt į asilą. Vietinis lyg ir sutiko, paskui šiaip siūlo pajodinėt :) tik kad jis į viršų keliavo, o mums į apačią reikėjo...
Nusileidę į kišlaką pas vietinius ant pievutės papietavom. Tik arbūzų ir dynių čia nėra... Sako neatveža niekas. :/
Laurynas buvo nusprendęs, kad keliausime iki Mutnoje azior, bet vietiniai atkalbėjo, nes ten nieko ypatingo. Taigi sugalvojome keliauti iki Malaja Alo.
Kelias ėjo žvyrkeliu. Kurį kelio galą ėjom su pora vietinių. Nors ir sunkiai, tačiau su vienu iš jų pavyko susišnekėti.
Pakeliui sutikom austrų grupelę. Gera, kai pagaliau supranti apie ką kalba, nes su jais kalbėjom angliškai :)
Galiausiai, jau vakare, vienas tadžikas pasakė, kad iki Alo kažin ar spėsim nueit. O daugiau gerų vietų apsistoti nebebus, tai pasiūlė mums pas jį užsukti. Sutikom :)
Šiaip visai nieko vieta :) netoli upelis :) Šeimininkas atnešė didelę lėkštę salotų, pomidorų, agurkų, svogūnų. Nerealiai skanu :) Patinka man čia. :)
Neilgai trukus, po to, kai pasistatėm palapines, čia atvarė ukrainiečiai, tie patys, kuriuos sutikom ant Čimtagros perėjos. :)
Būtų galima dar daug ką papasakoti, bet jau noriu miego.
Tikiuosi vaikinai ką nors parašys :)
Vita