Rugpjūčio 7d.
12 žygio diena, ketvirtadienis

Vakar nusileidom prie ežerų, dvi valandos kelio iki Artučė outlagerio. Ten tikimės rasti A. Jucevičių, kuris tikriausiai turi nemažai patirties su pametusiais pasą keliauninkais.

5 val ryto keliamės – išlydim Aušrą, Jolitą ir Irmantę. Jie susikrauna visą savo mantą, pasiima palapinę ir eina aiškintis biurokratinių Tadžikijos vingrybių. Laurynas iki antlagerio kartu su jais. Jei trijulė šiandieną negrįš – susitiksime su jais tik rugpjūčio 12d. Pindžinkento mieste prie seniausio Azijos poeto paminklo 13val.

Vieta, kurioje apsistojome,- puiki . Man panaši į Tailandą :]. Žydras ežero vanduo, kalnų siluetai, keli medeliai. Kai kam tai Afrika, nes tebeguli karštoje palapinėje.

Kartas nuo karto ateina vietiniai: Serioža, Tadžikas, kuris labai mėgsta sportą, žino sovietinę Lietuvos futbolo komandą. Jis mums atneša daržovių. Paskui, kitas vietinis – Čaichana (savininkas) – ateina su savo anūkų, kviečia į savo kavinę šviežių vynuogių, dynių. Skanu būtų, bet pinigų prireiks nusileidus. Taigi, padovanoju vieną žaisliuką (kurį Irmantas specialiai vietiniams vaikams atvežė) anūkui, pakalbam savo laužyta rusų kalba ir tiek.

12:11 – Tolumoje matau pareinantį Lauryną – įdomu, kokios naujienos iš outlagerio.
Iš ryto Irmantas su Jolita išsinešė mano „namus“. Tapau benamė. Vakare reiks pas ką nors prašytis į svečius, nors kol kas po atviru dangum gera gyventi. :)

Ryte pamačiau Seriožos daržovių slėptuvę, kai ką ir mums padovanojo. Skani sriuba gavos, likau kalta, kad Dainius persivalgė :)
Tikras rojus čia: saulė ežeras, kalnai... :)
Tik įtariu nebus šiandien torto... Užtat du šokoladus turim ir medaus :P
Kažkas nukniso mėlyną tušinuką :) Bet apsiėjau ir be jo :P
Dainius bando gaminti aitvarą. Panašu, kad jam pavyko.

22:40 Tęsiu šiandienos įvykius. O kas Įvyko? Grįžo Laurynas iš outlagerio. Vienas. Aušra darysis paso dublikatą Uzbekijoje ir nežinoma, kaip ir per kur važiuos namo. Bet jau ne su mumis. O mums „dniovkė“ tęsiasi. Fanų ežeruose išsimaudau du su puse kartų (puse, nes įlindau ryte ir išlindau – per šalta buvo). Maisto ryyyyyškiai mums penkiems per daug. Man, kaip maistininkei, šio žygio uždavinys – dar padalinti išėjusiųjų maistą, nuspręsti, ką palikti ar padalyti porcijas į mažesnes. O aš nežinau ką daryti. Porcijas dalyti pusiau lyg ir per mažą būtų, visas davinys – per daug, o nešti tai sunku... Taip ir nežinau. Na, bent jau šiek tiek maisto reikės atiduoti vietiniams. Vakare pasveikinam Vitą su 22-uoju gimtadieniu. Tostai sakomi keliant bambalį su gaiva. Gimtadienio tortas – guminukai. Pabandom pažaisti šaradas. Bet nemėgstu aš to žaidimo. Beje, palapinėje jau miegame trise: Vita, išėjus Irmantui ir Jolitai, atsikraustė pas mus ir miega dabar palapinės viduryje. O Dainius su Donatu prarado savo radiatorių – Aušrelę.

Na ką, bliaunant asilams einu gulti.
Ne, dar neinu, dar paskaitysiu Juodąjį Obeliską.

Asta

Rugpjūčio 6d.

Taigi, vėl bandysiu kažką parašyti. Na, kaip ir priklauso – bendra situacijos apžvalga. Po to, kai Aušra pametė pasą, mes , aišku, toliau į kalnus nėjome. Tokiu būdu beveik visa grupė (turbūt išskyrus Irmantą ir mane) buvo apsaugota nuo lipimo į kalnus. Panašu, kad žinia, jog niekur nebelipsime , kitiems buvo santykinai džiaugsminga. Na, bet čia jau klaida susidarant grupei. Pasirodo pakanka kelių silpnų narių, kad numuštų bendrą grupės moralę.

Kai Aušra vis tik nerado paso, persikėlę į Kulahelono ežero pusę bandėme pasigauti ryšį, tačiau nesisekė. Kitą dieną Irmantas, Jolita, Aušra ir aš nuėjome į outlagerį. Kai atėjome, Jucevičius kaip tik atidarinėjo turiadą. Pamėginome sužinoti, ar kas nerado paso, bet deja, jo nėra. Žemyn kaip tik ruošėsi važiuoti autobusas-sunkvežimis, taigi likę trys išvažiavo i Pendžikentą. Grįžau prie mūsų palapinių ir likusią dieną tiesiog ilsėjomės prie ežerų. Toliau įsivaizdavau, kad būtų gerai nukeliauti prie Marguzoro ežerų. Nuo stovyklavietės prie Chreisbeko ežero pajudėjome apie devintą valandą ir dvyliktą jau buvome ant Zierat perėjos, o apie 14-15val prie Zierat ežero. Leidžiantis prie Vitos pristačiau Dainių. Ji leidosi kiek greičiau, eilėraščių eidama nebekūrė. Papietavome ir patraukėme link Zurbeko perėjos. Visus įtikinau, kad perėja šalia... O ji nebuvo visai šalia – iki jos dar geras kelias buvo. Na bet apie 18:30mes ant perėjos ir apačioje pasimatė išganingai žalias plotas, kuriame , tikiuosi, bus vandens. Nusileidžiame į laikiną tadžikių moterų stovyklą. Ten mus skaniai pamaitino, tačiau iš karto prasidėjo prašymai ką nors atiduoti. Iš ryto pavalgom, duodam šiek tiek vaistų, vaikus vaišinam saldainiais ir leidžiamės. Apačioje, prie upės sustojome pailsėti ir mus pakviečia viena tadžikų šeima po galingais riešutais, į pavėsį. Mes pasinaudojame šiuo kvietimu ir mus pavaišina šviežiais vaisiais, ariamu ir duona. Akivaizdu, jog ši šeima yra gana turtinga, todėl nepajautėme jokio prašymo duoti ką nors mainais. Mažai mergaitei Asta atiduoda teletabį, o vaikams padalijome saldainius ir toliau mėgaujamės gaiviu pavėsiu. Ten pat įsitaiso ir vienas vairuotojas, kuris įrodo, jog iki Marguzoro ežerų eiti neverta – nieko ypatingai gražaus, o kelio minimaliai dviem, trim dienoms. Taip kad nusprendžiame eiti link Didžiojo Alo ežero. Tačiau kelios kuprinės sunkios, todėl einame pakankamai lėtai. Nakvynei apsistojome netoliese Razmyč kišlako, pas vieną, labai svetingą tadžiką. Šis pasirodė gana šnekus ir išsilavinęs, todėl su juo bendrauti buvo vienas malonumas. Netiesiogiai supratau, jog geriau jam nei pinigų, nei produktų nesiūlyti, nes svetingas jis ne dėl pinigų, o todėl, kad tadžikai yra svetingi iš prigimties.

Iš esmės liko dvi dienos kalnuose, todėl reikia sugalvoti, ką čia dar pamačius ar nuveikus. Kažkaip gaunasi čia betikslis bimbinėjimas.

Laurynas

Rugpjūčio 5

Aš su žalia maike:). Šiandien išsiprausėm ir išsiskalbėm.
Apie vakar. Kaip man patinka čiuožti žemyn gera sipūcha. Gaila, kad nelabai daug jos buvo. Užtat iš kitos perėjos pusės tai puiki buvo, tik ne į tą pusę =D. Viena kelio atkarpa tai kaip puodo šukių pripilta- ir vaizdas ir skambesys. Vėliau turėjom molį, akmenyną, dykumą... žemė keitės gabalais.
Galiausiai peršokinėję per upę turėjom keltis per susijungusius ežerėlius- kol mes padarėm pirmą ratą jie patvino ir susijungė! Radom akmeninę brąstą.
Toliau pėdinom akmenuotu taku - nusileidom prie ežero jau tamsoje.
Apie šiandien. Panašu, kad tamsoje įsikūrėme asilų parkavimo vietoje. Šiandien nuo kalno vis leidosi asilų virtinės ir norėjo užimti mūsų palapinių vietas. Šauniai tie asilai susitrimitavo susibliovė. O dar puikiau varovai susirėkavo atsisveikindami.

Aušra

Poilsio diena. Valio!!! Suradom užmetimą.. Vienas maišas apgraužtas gyvūnėlių- graužikų. Nuostolis nedidelis- riešutai. Visa kita savo vietoje. Tad žygis tęsiasi.
Prausiamės, valgome, plauname, valgome, miegame, valgome. mm.
Iš X-genomo pasiskolinam primusą, samtį, benzino likučius.
Nueinam iki Alpinistų stovyklos, tačiau nieko ypatingo nepamatome. Graži vieta, upeliukas, nameliai ir daug turistų- alpinistų. Bet dar 200 lietuvių nesijaučia.
X-genomas valgo plovą- paskutinė vakarienė. Mus irgi kviečia šeimininkas, nes plovo daugiau nei suvalgys. Laurynas, Jolita ir Dainius susigundo pasiūlymu. Mes likę stovykloje verdam sorų košę, valgom nusipirktą duoną ir atsivežtus šprotus.
Viskas labai gausu ir skanu. Kaimynystėje įsikūrę tadžikai pasiūlo plovo. Truputį pravėsęs, bet mums labai patinka. Tadžikui patinka mūsų jaunos ir besišypsančios merginos. Pažadam atsiųsti nuotraukas. Gera nuotaika.
Grįžta iš „Čaichenos“ trijulė. Išgėrėm arbatą. Pabaigiam Justo siurprizą. Tadžikai dainuoja prancūzams liaudines dainas. Mes vėliau dainuojam sau. Jau 10 valanda vakaro.
Kitame krante, bare, dar šviečia lempos, birbia generatorius. Mes jau palapinėse. Viltis, kad antras ratas bus trumpesnis ir lengvesnis nuramina ir maloniai nuteikia saldžiam miegui. Ryt aukštyn ir pirmyn. Sudie Alaudino ežere su linksmais asiliukais ir jų varovais.

Irmantas

Rugpjūčio 4, 9 žygio diena

Naktis buvo šalta, nors nepasakyčiau, kad labai sušalau. Iš vakaro susirengiau viską, ką turėjau, tai nebuvo žiauriai šalta. Paryčiais buvo vėskoka, tai prisiglausdavau prie Jolitos, o paskui, prieš išeidama, Asta atnešė savo miegmaišį, tai su dviem net karšta buvo, tuo labiau, kad saulutė pradėjo šildyti.
Aplink mus dar buvo įsikūrę ukrainiečiai, kažkur apie 20 jų... ro jų buvo 25> Tai iš ryto vėl brazdino gitarą. Labai gražūs balsai :)
Nors Irmantas tikrai neturėtų priekaištauti, kad mums reikia daug laiko išsiruošti. Ukrainiečiai gal kokias tris valandas kuitėsi ;)
Anksčiausiai iš mūsų likusių atsikėlė Aušra ir išvirė labai skanią sriubą. Ačiū!
Kažkur apie pusę 11, kiek matėme, musiškiai jau buvo sulipę į viršūnę. Šaunuoliai :)
Kodėl aš nelipau? Pati nežinau... Greičiausiai trūko motyvacijos ir šiaip tokiame aukštyje greitai padūstame. O kabant ant virvės nesinori versti kitų laukti, bet ne visada viskas priklauso nuo norų. Kartais neina greičiau nors tu ką…
Taigi turim laisvą pusdienį, o po pietų (jeigu tokie bus) turėtume visi kartu leistis žemyn. Einu paskaitysiu Astos knygą. Tikiuosi nesupyks, nes vakar tai davė :)
Mūsiškiai nusileido apie 13val. Išgėrėm arbatos, sudorojom šokoladą, gavom po saujelę riešutų ir džiovintų vaisių. Lipusieji į viršų nusprendė pagulėti kokias 15min, o po to susikrovėm daiktus ir traukėm žemyn.
Iš pradžių leidimasis toks visai malonus buvo: smulki sipūcha :) Pakeliui sutikome porą Lietuvų grupių kylančių į perėją. Su vienais pakalbėjom, su kitais trumpai pasisveikinom. Smagu man kažkaip sutikti tautiečius.
Toliau leidimasis nebuvo toks malonus. Prasidėjo ledyno suvartyta morena ir uolos (na tokios vietomis išlendančios iš sipūchos). Pradėjau atsilikinėti... Nepatinka man leistis žemyn... Vis norėjosi išsikrapštyti į batus pribirusius smulkius akmenukus ir gerti labai norėjau... O aplink vis girdėjau „Vita, greičiau“, arba „tokiu greičiu iki vakaro nepasieksim ežerų“... Kažkaip pasidarė piktą, kad negaliu eiti savo greičiu... Galu gale nebūtina manęs laukti: žinau kur tie ežerai ir ciklopą turiu.
Gal ir kvaila, bet suėmė toks sportinis pyktis. Nusileidau iki upės, prisisėmiau vandens ir paskui net nestojau, kai visi bendrai ilsėjosi. Nors jie ten džiovintus vaisius valgė. Bet šiaip ar taip nelabai aš jų norėjau.
Žodžiu, pasakiusi, kad pasivys, variau kiek jėgų turėjau. Tiesą sakant labai norėjau, kad nepavytų... Sustojau buvau gal porą kartų: greitai atsigerdavau, įsipakavau striukę ir vėl variau...
Mačiau Laurynas vejas, bet kurį laiką jis buvo gale, o kitų tai net nemačiau. Pakeliui sutikau nemažai rusų turistų. Jie tai nieko dėti, tai nusišypsai, pasisveikini (rusiškai nemoku, tai pakalbėti būtų sunku), bet kažkaip net visai linksma pasidarė.
Galiausiai pasukęs kitu keliu Laurynas mane aplenkė, tai dabar stengiaus perdaug nuo jo neatsilikti. Atėjus prie ežero, jau visai buvo prieblanda... Žiūriu tam krante, kur maždaug prieš savaitę buvome įsikūrę, stovi dvi geltonos palapinės. Visai tokios pat kaip Dainiaus ir Irmanto... Nu čia dabar, galvoju, kada jie spėjo aplenkt?!
Pašaukiau Lauryną, pasirodo jis visai netoli. Mūsų vietas užėmė kiti, o iš mūsiškių mes čia pirmieji pasirodėm. Galiausiai susirenkam visa grupė. Pasistatom palapines, užkaičiam vandens, kuriame turės virti miežinė košė. Iš netolimo kranto pasigirsta: „žygeiviai?“ :)
Netrukus trys genomo atstovai ateina į svečius, atsineša kažkokio stipraus gėrimo. Nepasakyčiau, kad labai skanu, bet kad jau vaišina... Sušlamštėm miežinę košę su sūriu, žodžiu, visas maisto atsargas...
Rytoj reiks eiti pasiimti užmetimo. Aplink visi miega, keliausiu ir aš. Labanakt,

Vita

P.S. Prieš eidama gulti Aušra pasigedo paso, pasistengiau nuraminti, tikiuosi ryt atsiras :)
Dainius

Rugpjūčio 3

Dar kartą kopėme į Čimtargos perėją. Šį kart tai užkopėm. Sunkiai, ištisai per smulkų nuobiryną, serpantinais vienas paskui kitą. Net šalmas į priekį einančio užpakalį daužėsi. Bet užlipom gana greitai, jau pirmą valandą dienos buvom ant perėjos. Tačiau buvo nuspręsta šiandien nekopti į Energiją – ryt ryte. Tai va pusdienis laisvas, bet ant perėjos nelabai kur nueisi, tai turim tokį ramų poilsį. Vaidas pro palapinės langą žemyn tiesiog nuostabus.

Aušra

Pagaliau užlipome į perėja. Sunku buvo lipti per tas sipūchas. Ačiū Laurynui kuris užkišdavo lazdą po kojomis kai pradėdavo važiuoti akmenys. Sipūcha kaip sipūcha, aišku kodėl sunku. Bet ne ką lengviau buvo koks paskutinis 100m takeliu... Atrodo netaip statu ir niekas nebyra iš po kojų, bet žengi porą žingsnių ir rodos tuoj uždusi.

Greičiausiai viskas dėl aukščio. Dabar turim laisvą pusdieni, tačiau nelabai yra ką veikt... Jaučiu naktį bus šalta, bet kaipnors jau tą vieną naktį... Ukrainiečiai ant perėjos groja gitara.

Labai pasiilgau namiškių. Taip norėčiau mamą įsisodinti į mašinuką ir nusivežti prie jūros pavėpsoti saulėlydžio. Ir dar norėčiau nusiprausti. Ir švarių drabužių norėčiau:)

Galit juoktis jei patinka, bet pasiilgau mamos ir brolio. Tai tiek žinių iš mano fronto.

Vita

Septinta žygio diena.

Kažkur pamyro alajuje. Vakar šventėme mano gimtadienį, taigi turėtų būti rugpjūčio antra diena. Pasislėpė saulutė, teko išsitraukti flisą. Įsikūrėme Čim-Targos papėdėje. Donatas deginasi, Irmantas kažką mastydamas kramsnoja, Aušra paišo maršrutą žemėlapyje. Aplink džiūsta subraižyti žygio batai, skleidžiantys nepakartojamą aromatą, mėtosi žygio lazdos...
Na bet apie viską iš pradžių.
Miegojau gerai. Tiesa buvo labai šilta, naktį pradėjo troškinti. Ėjau iki upelio atsigerti. Grįžęs užmigau, tačiau greitai vėl ištroškau. Turbūt paveikė sprite reklama („troškulys yra viskas“) – susapnavau, kad Laurynas prie mūsų palapinės atkėlė akmenį ir atsirado upelis, visa grupė pagaliau turi vandens. Tikras tautos gelbėtojas :) Nubudęs atsinešiau buteliuką vandens – užteks čia kankintis.
Ryte dar sykį pasigrožėjome ežeriuku. Man jis primena nuotraukas iš Kroatijos – įspūdingi uoliniai šlaitai bei nenusakomai žydras vanduo.
Keliaudami dienos pradžioje išsiskyrėme į dvi grupeles: aš, Vita, Donatas ir Aušra patraukėme paskui Lauryną akmenimis, o Irmantas su likusiais bandė eiti nuobirynu (sipūcha). Mūsų sprendimas pasirodė teisingas: mažoji grupelė atkeliavo permirkę devyniais prakaitais.
Eiti subėjome. Šiandien turėjome pasivyti grafiką ir iki vakaro užlipti ant perėjos. Ryt kopsime į energiją. Keliaudamas turėjau daug laiko pamąstymams. Pagal pajėgumą esu kažkur grupės viduryje. Kartais pėdinu visiškai lengvai, kartais velkuosi paskutinis. Turbūt iš visos grupės jautriausiai reaguoju į pagrindą, kuriuo einame, bei kelio statumą. Kaži ar lipsiu į Energiją? Techniniai elementai man sekasi gerai, tačiau jei ryt nebus jėgų teks pasilikti stovykloje, negaliu pasigirti didele jėgų atsarga :)
Bemąstant apie sunkumus pradėjau galvoti, kodėl vieną kartą apsilankius kalnuose visada norisi grįžti. Turbūt geriausias palyginimas – literatūroje aprašomas karo frontas. Ten labai sunku, pavojinga, tačiau tie, kurie ten buvo grįžę į užnugarį vėl veržiasi frontan. Nežinau ar tai tiesa, bet su kalnais yra būtent taip...
Klanai – savas, uždaras pasaulis. Čia tarsi parodijuojamas įprastas gyvenimo ritmas, viskas labai kontrastinga. Kol šviečia saulė karšta kaip pirty, minutė po saulėlydžio jau traukiami šilti, kartais net žieminiai, drabužiai. Kiekvieną akimirką turi laikyti pusiausvyrą stačiame šlaite, dairaisi atriedančių akmenų, stengiesi nepaslysti ledyne. Kiekviena dieną vaikštai atiduodamas visas jėgas, kartais nė pats nesuvokdamas kodėl lindai į tokį pragarą. Nebelieka laiko galvoti apie likusį pasaulį – esu TU, Tavo draugai ir gamtos stichija. Manau būtent tas kalnų savitumas, uždarumas, įtraukimas į savo pasaulį ir žavi. Nuvažiavęs prie ežero gyveni kaip nori. Nuvažiavęs į didelį miestą gyveni kaip nori. Atvažiavus į kalnus ritmą diktuoja gamta.
Taip bemąstydamas priėjau priešpiečių vietą. Jaučiuosi šlykščiai, vos judinu kojas. Susirenka visa grupė. Pavargę, patyrę keletą laimingai nelaimingų atsitikimų, bet nusiteikę toliau keliauti. Matyt viskas taip, kaip ir turi būti :) Kitoj priešpiečių akmens pusėj sėdėjo Ukrainiečiai, kurie perdavė žinią nuo X-genomo. Baisiai pavargę vyrukai, neseniai nusileido nuo Čim-Targos. Tolesnė kelionė iki perėjos ėjosi be nuotykių. Pradėjome lipti perėjon bjauriu nuobirynu. Po valandos sunkaus darbo sutikome du rusus, kurie mus paguodė: „su manta jums 7 valandos kelio, šviesos turite 4 valandas, leiskitės žemyn“. Irmantas minutėlę pamąstė, tačiau teko leistis.
Štai taip ir gyvenam: įkūrėm stovyklą, gaminam vakarienę, džiovinam batus, statom palapines ir laukiam rytojaus.

Dainius


Vakar vis norėjau rašyti į dienoraštį. Vis ėjau, ėjau savo ritmu ir vis nuostabiai žemyn, tai net ir mintys apie dienoraštį galvoje tilpo.
Nusprendžiau galutinai, kad esu akmuo- nuo kalniuko riedėti man visai smagu, kad ir virstant ant šono, bet va į viršų tai sunkiai kas užridens :).
Pažiūrėjus į žemėlapį atrodo, kad vakar labai daug nuėjom ir man visai patiko, taip baisiai nenuvargau.
Šiandien ėjom tikrai mažiau, bet man sunkiau buvo... Ir visgi atrodė, kad spėsime sulipti į perėją. Visi taip entuziastingai lipo lipo aukštyn, bet!
Sutikom ruselius ir apsisukom žemyn, vai vai ir prasidėjo dilemos: ar užteks maisto, ar spėsim užlipti ryt, ar tą pačią dieną lipti ant perėjos ir į viršūnę, ar pernakvoti ir tada į viršūnę, kas lips į viršūnę, kada keliamės nu ir panašiai.
Bet nuotaikos tai pagerėja, tai pablogėja ir net visai šaunių pasiūlymų išnyra- Laurynas sako: sukam atgal, ir leidžiamės iki kišlako, gaunam arbūzų, pasipjaunam aviną ir kas nors su asiliuku parneša mūsų zabrozkę... Bet šitas šaunus pasiūlymas visiems pasirodė tik pokštas.

Aušra

2008 rugpjūčio 1d.

Ir nuo ko čia pradėti rašyti? 14.00 sustojome pietums ant ledyno. Man patinka atviras ledynas, nuolydis geras, eini sau kaip autostrada.
Kėlėmės šiandien šeštą valandą, išėjome aštuntą, nors buvo planuota septintą. Taigi saulė jau buvo išlindus iš už viršūnės. Ėjome į perėją (dviguba). Ant perėjos buvome kelios minutes po dvylikos. Pakilimas nebuvo sudėtingas, kilome pamažu iš pradžių takeliu, po to akmenimis didesniais ir mažesniais, bet daugmaž stabiliais. Paskutiniai penkiasdešimt metrų buvo gal sudėtingesni, nes buvo statu ir viskas byrėjo. Ant perėjos pirmiausia sušokome asilą, suvalgėme riešutus ir šokoladą ir pasileidome žemyn. Iš viršaus nusileidimas atrodė bauginančiai, visada taip būna, kai nežinai kas laukia kelyje, tik matai, kad šlaitas krenta stačiai žemyn. Vita ant perėjos dėl šios nežinomybės kiek panikavo. Jaudinosi, kas matyt trukdė džiaugtis drauge su kitais.
Taigi nusileidimas buvo labai lengvas buvo labai lengvas, pačiame statume buvo smagi, virė morena. Aušra vedė grupę žemyn. Visi laikėmės drauge. Turbūt pirmą kartą taip kartu. Sutartinai kilome ir leidomės. Tiesa, kylant Laurynas „bėgo“ pirmas ir kitu keliu nei visa grupė. Kai baigėsi morena, diskutavome ar einame ledynu ar morena, visokių buvo pasisakymų, bet vadas priėmė sprendimą. Ėjome ledynu ir visi labai džiaugėmės. Matėme upelį kaip „viduj“ parko bobslėjaus trasą. Ot taip pasileidus tuo upeliu iki artimiausio ežeriuko...
Šiandien turime keletą progų švęsti. Dainiaus gimtadienis ir mano su Irmantu vedybų vienuoliktos metinės. Pirmo sustojimo metu radau širdies formos akmenį ir įteikiau ją savo vyrui. Ir tada jis prisiminė apie mūsų metines, apskelbė visiems, tada mes pozavome nuotraukai ir visaip kaip buvome žygio draugų sveikinami ir gerbiami. O Dainiui sudainavome čeburaškos dainelę ir sušokome aplink jį ratelį: „ Dabar aš čeburaška ir kiekvienas kiemo šuo sutikęs iš karto, pirmas duoda (ištiesia) leteną.
Laikas pietauti. Pertrauka.
Vakaras. Visų batareikos nusėdę, emocijos ir balsai nurimę. Po pietų leidomės toliau ledynu, kuris pamažu virto akmenų sąvartynu. Visokiausių dydžių akmenų: mažulėlių iki didžiulių riedulių. Ežeras visą laiką malėsi ir atrodė čia pat ranka pasiekiamas, o leidomės iki jo dar daugiau nei tris valandas. Privargome, išsisėmėme , atmušėme kojas ir fantazijas. Vakaras ramus, vėjelis nurimo.
Dainius savo gimtadienio proga nusprendė pasivaikščioti naktį. Dvylikos nelaukė, o išėjo iškart po vakarienės į urvą, kuris yra ant kalvelės visai arti mūsų nakvynės vietos. Beje iki mūsų išsvajoto ežeriuko dar koks 50m., nusprendėme iki pat jo eiti, nes nesimatė vietos nakvynei.
Tai tiek šiandien dienai.

Jolita