Liepos 26
Prisitraukimas

Kėlėmės kokią penktą ryto, nes šeštą autobusiukas turėjo mus nuvežti į Tadžikiją. Maisto nesistengiau sugrūsti į kuprinę, nes maniau, jog į kalnus išeisim tik rytoj tai nemačiau didelio reikalo.
Truputė po šešių viską sukrovėm į autobusiuką, atsisveikinom su „Genomu“ ir iškeliavom. Pakeliui užsipirkom benzino.
Prie sienos ilgai neužtrukom, tik biški kvailai jaučiausi su kuprine ir dar dviem maišais.
Ir štai mes jau Tadžikijoj.
Nors Uzbekija ir Tadžikija yra kaimyninės šalys, skiriasi tiek gamtovaizdžiai, tiek patys žmonės. Pastebėjau, kad moterys vaikšto suaugusiais antakiais (tiksliau tokius nusipaišo)... Kažkaip keistai atrodo, nors vietiniams turbūt gražu :) O vietiniai kažkodėl į mus žiūri kaip į kokią egzotiką :) Nors šiaip žmonės atrodo labai draugiški ir nuoširdūs.
Vienam miestelyje, kurio pavadinimo neatsimenu , susitvarkome registraciją ir šiaip visokius leidimus. Nelabai gilinaus į šitą reikalą, tačiau ir vėl teko pakrapštyti piniginę 120$.
Kažkaip nejaukiai pasijutau vaikščiodama su šortais, tad tualete persirengiau ilgas kelnes. Uzbekijoj moterys vaikšto laisviau apsirengusios, o čia visos su kelnėm ir suknėm ant viršaus, kai kurios net skaras nešioja, nors veidų neslepia.
Po to pavalgėm vietiniam restonalyje <>. Iš vidaus tai toks visai modernus atrodė ir maistas man asmeniškai buvo labai skanus. Bet tualetas tai toks lauko... Ir kas juokingiausia – rakinamas :) Galima manyti, jog gali kažką pavogti :) Galiausiai pajudėjom link kalnų.
Važiuojant matėm jurtas, nemažai namelių pastatyti iš molio. Šiaip smagu pamatyti kaip gyvena vietiniai... Atrodo taip viskas skiriasi nuo gyvenimo pas mus. Įspūdingai atrodo kalnų keliukai: tokie siauri, kad mašinos turi sustoti prasilenkdamos, o karts nuo karto reikia pravažiuoti upelį. Kadangi sėdėjau prie lango jaučiausi dėmesio centre - vietiniai labai į mus žiūrėjo. Dauguma sveikindavosi ir mojuodavo. Juokingai atrodė vienas berniukas, kuris mums pravažiuojant rodė vidurinį pirštą... Nusprendėm, kad šitas labiausiai išsilavinęs :)
Atvažiavus į vietą pradėjo lyti. Išlipom iš autobusiuko, jau buvom bepradedą krautis kuprines, bet pradėjo dar smarkiau lyti, taigi sulindom atgal į autobusiuką. Sudorojom pora melionų, žieves mėtėm pro duris ant žemės, nes buvom nusprendę jas vėliau surinkti. Jaučiu, kad iš šono atrodėm kaip kokie amerikonai. Sugalvojom neprisipažinti , kad mes iš Lietuvos, jei paklaustų. Sakysim, kad iš Rusijos :)
Nusprendėm nemiegoti lageryje, o truputį paeiti. Kagi teko krautis kuprines. Nemažai vargo, kol viską sugrūdi, tačiau ne ką mažesnis vargas po to tą kuprinę pakelti... Pro šalį ėjo vyras su asilu ir pasiūlė užnešti porą kuprinių. Aušra su Asta atsisakė, tai ir man butų buvę kažkaip nesmagu... Jolitos kuprinę ir arbuzą asiliukas visgi paėmė. Prisipažinsiu, kad su pavydu žiūrėjau į ją be kuprinės, bet nusprendžiau nešti pati, tai ir nešiu. Visai aš nepratus prie tokios sunkios kuprinės... Niekada nebuvo tokia sunki... Kažkaip net kvėpuoti buvo sunku... Oro trūkstam kojos kaip pakirstos ir velkuosi sau gale... Sunku :(
Užtat stovyklavietės vieta buvo graži :) Šalia upelis, miegosim ant žolytės :) Traukėm burtus kas su ko miegos. Šiąnakt aš pas Irmantą ir Jolitą... Saulė nusileido, šaltoka. Viską susirengiau ir vis tiek šalta.

Noriu pas mamą!
Sakė yra karšto vandens, einu.

Vita.