Liepos 28

Naktį vienoje iš palapinių vyko diskoteka. Asta norėjo suspėti į ją pasipuošusi naujais bachilais, bet nespėjo. Dainius iki šiol jau išalko. Jam priklauso dienos frazė: „ Aš ir šiukšles valgau“. Šįryt šiukšlių valgyti dar nereikėjo. Buvo labai skani ryžių košė. Dieną nusimatė didelis kopimas, tad bandėm jam nusiteikti. Alaudino perėja. Sunku. Sunku nors tu ką. Ant viršaus gražu. Pietaujam. Aplinkui skraido erelis ir du drugeliai. Vienoje pusėje žali ežeriukai, kitoje – mėlyni. Miegam pokaičio, o pailsėję – leidžiamės žemyn. Alaudino ežeras, prie kurio leidžiamės, atrodo esantis visai čia pat, bet mums bandant prie jo artėti, jis, bjaurybė, tolsta. Jau ir nusibodo, ir devintas prakaitas išmušė, kol galiausiai nusileidom. Čia mus pasitinka arbata, sausainiai – vietinis svetingas tadžikas mums pasiūlo gėrybių iš savo „kiosko“. Įsikuriam paėjėję tolėliau ežero krantu. Per dieną prisikaupė visokiausių įdėjų vakarui: masažo vakarėlis, diskoteka, raudonų žibintų kvartalas... Be to, Dainius naktį vėl žada pavirsti asilolakiu. Įdėjų daug, bet visi tokie pavargę, kad sėdi tylūs. Kas rašo dienoraštį, kas verda arbatą, kas skaičiuoja kurį maistą galim dėti į užmetimą. Rytoj žadam paslėpti dalį daiktų ir eiti link „Mūtnyje“ ežeriuko.

Laurynas