Vakaras. Miegojom ant perėjos Koznak. Aukštis 4100. Vaizdas nuostabus. Žvaigždės ryškios. Kalnų viršūnės atskleidžia savo grožį, mes visi patenkinti. Visą dieną paskytėm įlipimui į šią perėją.Oficialiai ji laikoma 1B kategorijos, bet pagal pakabintų virvių skaičių – 3A. Turėklas, tikrai galima paskirti 2A.
Akmenų kruša neaplenkė mūsų rėpliojančių į viršų. Vitai teko vienas smarkuolis, pataikęs į šalmą ir šiek tiek prakirtęs galvą. Išsigandau, pamačiusi kapsintį kraują ant sniego. Bet gerai, kai viskas gerai baigiasi -
Vita jau atgavo savo prekinę ižvaizdą, 6 iš 8 nekrikštų tapo pripažintais kalnų turistais, vakarienei neįprastų ryžių košė, po kurios ilgai lauktas Donato siurprizas – naminis medus ir imbieriniai sausainiai. Tikiuosi naktį nesušalsiu.Asta
Tiesa, pamiršau paminėti, kaip lipant į perėją jau praėjus sudėtingąją dalį buvo susidariusi grūstis prie sienos.
Irmantas pakilo uolomis į viršų, Dainius stovėjo priekyje ir palaikė ledo gabalus, kad šie kartu su akmenim nekristų, o visi kiti spaudėmės prie sienos, kad avdruk prasidėjus lavinai ir mes kartu nenučiuožtume. Tikiuosi, kad mūsų prisiplojusių prie sienos bus ir nuotrauka padaryta, įdomu pasižiūrėti :)
