Kažkur pamyro alajuje. Vakar šventėme mano gimtadienį, taigi turėtų būti rugpjūčio antra diena. Pasislėpė saulutė, teko išsitraukti flisą. Įsikūrėme Čim-Targos papėdėje. Donatas deginasi, Irmantas kažką mastydamas kramsnoja, Aušra paišo maršrutą žemėlapyje. Aplink džiūsta subraižyti žygio batai, skleidžiantys nepakartojamą aromatą, mėtosi žygio lazdos...
Na bet apie viską iš pradžių.
Miegojau gerai. Tiesa buvo labai šilta, naktį pradėjo troškinti. Ėjau iki upelio atsigerti. Grįžęs užmigau, tačiau greitai vėl ištroškau. Turbūt paveikė sprite reklama („troškulys yra viskas“) – susapnavau, kad Laurynas prie mūsų palapinės atkėlė akmenį ir atsirado upelis, visa grupė pagaliau turi vandens. Tikras tautos gelbėtojas :) Nubudęs atsinešiau buteliuką vandens – užteks čia kankintis.
Ryte dar sykį pasigrožėjome ežeriuku. Man jis primena nuotraukas iš Kroatijos – įspūdingi uoliniai šlaitai bei nenusakomai žydras vanduo.
Keliaudami dienos pradžioje išsiskyrėme į dvi grupeles: aš, Vita, Donatas ir Aušra patraukėme paskui Lauryną akmenimis, o Irmantas su likusiais bandė eiti nuobirynu (sipūcha). Mūsų sprendimas pasirodė teisingas: mažoji grupelė atkeliavo permirkę devyniais prakaitais.
Eiti subėjome. Šiandien turėjome pasivyti grafiką ir iki vakaro užlipti ant perėjos. Ryt kopsime į energiją. Keliaudamas turėjau daug laiko pamąstymams. Pagal pajėgumą esu kažkur grupės viduryje. Kartais pėdinu visiškai lengvai, kartais velkuosi paskutinis. Turbūt iš visos grupės jautriausiai reaguoju į pagrindą, kuriuo einame, bei kelio statumą. Kaži ar lipsiu į Energiją? Techniniai elementai man sekasi gerai, tačiau jei ryt nebus jėgų teks pasilikti stovykloje, negaliu pasigirti didele jėgų atsarga :)
Bemąstant apie sunkumus pradėjau galvoti, kodėl vieną kartą apsilankius kalnuose visada norisi grįžti. Turbūt geriausias palyginimas – literatūroje aprašomas karo frontas. Ten labai sunku, pavojinga, tačiau tie, kurie ten buvo grįžę į užnugarį vėl veržiasi frontan. Nežinau ar tai tiesa, bet su kalnais yra būtent taip...
Klanai – savas, uždaras pasaulis. Čia tarsi parodijuojamas įprastas gyvenimo ritmas, viskas labai kontrastinga. Kol šviečia saulė karšta kaip pirty, minutė po saulėlydžio jau traukiami šilti, kartais net žieminiai, drabužiai. Kiekvieną akimirką turi laikyti pusiausvyrą stačiame šlaite, dairaisi atriedančių akmenų, stengiesi nepaslysti ledyne. Kiekviena dieną vaikštai atiduodamas visas jėgas, kartais nė pats nesuvokdamas kodėl lindai į tokį pragarą. Nebelieka laiko galvoti apie likusį pasaulį – esu TU, Tavo draugai ir gamtos stichija. Manau būtent tas kalnų savitumas, uždarumas, įtraukimas į savo pasaulį ir žavi. Nuvažiavęs prie ežero gyveni kaip nori. Nuvažiavęs į didelį miestą gyveni kaip nori. Atvažiavus į kalnus ritmą diktuoja gamta.
Taip bemąstydamas priėjau priešpiečių vietą. Jaučiuosi šlykščiai, vos judinu kojas. Susirenka visa grupė. Pavargę, patyrę keletą laimingai nelaimingų atsitikimų, bet nusiteikę toliau keliauti. Matyt viskas taip, kaip ir turi būti :) Kitoj priešpiečių akmens pusėj sėdėjo Ukrainiečiai, kurie perdavė žinią nuo X-genomo. Baisiai pavargę vyrukai, neseniai nusileido nuo Čim-Targos. Tolesnė kelionė iki perėjos ėjosi be nuotykių. Pradėjome lipti perėjon bjauriu nuobirynu. Po valandos sunkaus darbo sutikome du rusus, kurie mus paguodė: „su manta jums 7 valandos kelio, šviesos turite 4 valandas, leiskitės žemyn“. Irmantas minutėlę pamąstė, tačiau teko leistis.
Štai taip ir gyvenam: įkūrėm stovyklą, gaminam vakarienę, džiovinam batus, statom palapines ir laukiam rytojaus.
Dainius
Vakar vis norėjau rašyti į dienoraštį. Vis ėjau, ėjau savo ritmu ir vis nuostabiai žemyn, tai net ir mintys apie dienoraštį galvoje tilpo.
Nusprendžiau galutinai, kad esu akmuo- nuo kalniuko riedėti man visai smagu, kad ir virstant ant šono, bet va į viršų tai sunkiai kas užridens :).
Pažiūrėjus į žemėlapį atrodo, kad vakar labai daug nuėjom ir man visai patiko, taip baisiai nenuvargau.
Šiandien ėjom tikrai mažiau, bet man sunkiau buvo... Ir visgi atrodė, kad spėsime sulipti į perėją. Visi taip entuziastingai lipo lipo aukštyn, bet!
Sutikom ruselius ir apsisukom žemyn, vai vai ir prasidėjo dilemos: ar užteks maisto, ar spėsim užlipti ryt, ar tą pačią dieną lipti ant perėjos ir į viršūnę, ar pernakvoti ir tada į viršūnę, kas lips į viršūnę, kada keliamės nu ir panašiai.
Bet nuotaikos tai pagerėja, tai pablogėja ir net visai šaunių pasiūlymų išnyra- Laurynas sako: sukam atgal, ir leidžiamės iki kišlako, gaunam arbūzų, pasipjaunam aviną ir kas nors su asiliuku parneša mūsų zabrozkę... Bet šitas šaunus pasiūlymas visiems pasirodė tik pokštas.
Na bet apie viską iš pradžių.
Miegojau gerai. Tiesa buvo labai šilta, naktį pradėjo troškinti. Ėjau iki upelio atsigerti. Grįžęs užmigau, tačiau greitai vėl ištroškau. Turbūt paveikė sprite reklama („troškulys yra viskas“) – susapnavau, kad Laurynas prie mūsų palapinės atkėlė akmenį ir atsirado upelis, visa grupė pagaliau turi vandens. Tikras tautos gelbėtojas :) Nubudęs atsinešiau buteliuką vandens – užteks čia kankintis.
Ryte dar sykį pasigrožėjome ežeriuku. Man jis primena nuotraukas iš Kroatijos – įspūdingi uoliniai šlaitai bei nenusakomai žydras vanduo.
Keliaudami dienos pradžioje išsiskyrėme į dvi grupeles: aš, Vita, Donatas ir Aušra patraukėme paskui Lauryną akmenimis, o Irmantas su likusiais bandė eiti nuobirynu (sipūcha). Mūsų sprendimas pasirodė teisingas: mažoji grupelė atkeliavo permirkę devyniais prakaitais.
Eiti subėjome. Šiandien turėjome pasivyti grafiką ir iki vakaro užlipti ant perėjos. Ryt kopsime į energiją. Keliaudamas turėjau daug laiko pamąstymams. Pagal pajėgumą esu kažkur grupės viduryje. Kartais pėdinu visiškai lengvai, kartais velkuosi paskutinis. Turbūt iš visos grupės jautriausiai reaguoju į pagrindą, kuriuo einame, bei kelio statumą. Kaži ar lipsiu į Energiją? Techniniai elementai man sekasi gerai, tačiau jei ryt nebus jėgų teks pasilikti stovykloje, negaliu pasigirti didele jėgų atsarga :)
Bemąstant apie sunkumus pradėjau galvoti, kodėl vieną kartą apsilankius kalnuose visada norisi grįžti. Turbūt geriausias palyginimas – literatūroje aprašomas karo frontas. Ten labai sunku, pavojinga, tačiau tie, kurie ten buvo grįžę į užnugarį vėl veržiasi frontan. Nežinau ar tai tiesa, bet su kalnais yra būtent taip...
Klanai – savas, uždaras pasaulis. Čia tarsi parodijuojamas įprastas gyvenimo ritmas, viskas labai kontrastinga. Kol šviečia saulė karšta kaip pirty, minutė po saulėlydžio jau traukiami šilti, kartais net žieminiai, drabužiai. Kiekvieną akimirką turi laikyti pusiausvyrą stačiame šlaite, dairaisi atriedančių akmenų, stengiesi nepaslysti ledyne. Kiekviena dieną vaikštai atiduodamas visas jėgas, kartais nė pats nesuvokdamas kodėl lindai į tokį pragarą. Nebelieka laiko galvoti apie likusį pasaulį – esu TU, Tavo draugai ir gamtos stichija. Manau būtent tas kalnų savitumas, uždarumas, įtraukimas į savo pasaulį ir žavi. Nuvažiavęs prie ežero gyveni kaip nori. Nuvažiavęs į didelį miestą gyveni kaip nori. Atvažiavus į kalnus ritmą diktuoja gamta.
Taip bemąstydamas priėjau priešpiečių vietą. Jaučiuosi šlykščiai, vos judinu kojas. Susirenka visa grupė. Pavargę, patyrę keletą laimingai nelaimingų atsitikimų, bet nusiteikę toliau keliauti. Matyt viskas taip, kaip ir turi būti :) Kitoj priešpiečių akmens pusėj sėdėjo Ukrainiečiai, kurie perdavė žinią nuo X-genomo. Baisiai pavargę vyrukai, neseniai nusileido nuo Čim-Targos. Tolesnė kelionė iki perėjos ėjosi be nuotykių. Pradėjome lipti perėjon bjauriu nuobirynu. Po valandos sunkaus darbo sutikome du rusus, kurie mus paguodė: „su manta jums 7 valandos kelio, šviesos turite 4 valandas, leiskitės žemyn“. Irmantas minutėlę pamąstė, tačiau teko leistis.
Štai taip ir gyvenam: įkūrėm stovyklą, gaminam vakarienę, džiovinam batus, statom palapines ir laukiam rytojaus.
Dainius
Vakar vis norėjau rašyti į dienoraštį. Vis ėjau, ėjau savo ritmu ir vis nuostabiai žemyn, tai net ir mintys apie dienoraštį galvoje tilpo.
Nusprendžiau galutinai, kad esu akmuo- nuo kalniuko riedėti man visai smagu, kad ir virstant ant šono, bet va į viršų tai sunkiai kas užridens :).
Pažiūrėjus į žemėlapį atrodo, kad vakar labai daug nuėjom ir man visai patiko, taip baisiai nenuvargau.
Šiandien ėjom tikrai mažiau, bet man sunkiau buvo... Ir visgi atrodė, kad spėsime sulipti į perėją. Visi taip entuziastingai lipo lipo aukštyn, bet!
Sutikom ruselius ir apsisukom žemyn, vai vai ir prasidėjo dilemos: ar užteks maisto, ar spėsim užlipti ryt, ar tą pačią dieną lipti ant perėjos ir į viršūnę, ar pernakvoti ir tada į viršūnę, kas lips į viršūnę, kada keliamės nu ir panašiai.
Bet nuotaikos tai pagerėja, tai pablogėja ir net visai šaunių pasiūlymų išnyra- Laurynas sako: sukam atgal, ir leidžiamės iki kišlako, gaunam arbūzų, pasipjaunam aviną ir kas nors su asiliuku parneša mūsų zabrozkę... Bet šitas šaunus pasiūlymas visiems pasirodė tik pokštas.
Aušra
