Liepos 29, antradienis.

Kaip buvo žadėta ant perėjos vakar vakare – mūsų palapinėje buvo atidarytas masažo salonas. Raudonos šviesos palubėje, skrajojantis asilolakis, ir temperatūra pakilo tiek, kiek dar niekada. Ryte, nors ir visą naktį buvo ventiliuota, palapinė buvo šlapia, o labiausiai skaudėjo tuos raumenis, kurie liko nemasažuoti. Atlike ritinius jogos-aerobikos pratimus papusryčiavome ir išsinešėme užmetimą. Ilgokai ruošėmes išeiti, saulė darosi vis karštesnė, jau ir genomas pasirodė! Šiandien perėjo perėją ir nusileido! Nu gal ir man 10:30 pajudėsim :) Panašu, kad pervertinome genomą – jie šiandien startavo nuo bazės.

Taigi, atrodo, kad šiandien nedaug turime eiti, galime ir po pietų startavę spėti, bet ėjom ėjom ir visai toli, o aš vis gale :)

Ir man kas, poilsio valandėlės daug trumpesnės, bet užtat vietoj trijų turėjau savo šimtą – iš šimto skirtingų aukščių ir kampų mačiau šituos kalnus.

Vienas toks vietinis bernelis vis sekiojo paskui Genomą. Maniau, kad jis jų gidas, bet ne. Kai abi lietuvių grupės sustojome toje pačioje vietoje pailsėti, aš to bernelio paklausiau ar nežino, kurios žolės tinka gydyti žaizdom – Asta turi turi milžiniškas pūsles ant kulnų. Jis nežinojo, sakė, kad visos žolės naudingos. O paskui jau pasiliko su mūsų grupe ir siūlėsi panešti mano kuprinę, galiausiai, kai vis nesutikau, nuskubėjo į priekį. O Asta tai pavaro! Ir į viršų pirma, ir žemyn pirma, o dar su puslėm! Turbūt didelė širdis. O ir berneliai mūsų džentelmenai. Vakar, likus 100m iki perėjos viršūnės Laurynas paėmė mano kuprinę ir užnešė į viršų, o Donatas didžią kelio dalį į viršų nešė mano benziną. Iš šiandien jau pirmoje stotelėje jį paėmė. Kuprinė šiandien nebėra sunki, tik reikia pareguliuoti petnešas, otai arba pilvą spaudžia, kad net vidurius suka, arba pečius. Baisiausios dienos maistas – pietūs. Šaltas maistas, riebi dešra, lašiniai, sausa duona... Ir viskas užgeriama šaltu gėrimu, tai aš valgyti ir nenoriu, Nes viskas stovi skrandyje. Taigi šiandien stovyklavietę pasiekėm gana anksti, 17 val, prie Purvinojo ežero nestojom, varėm per akmenų lauką iki prėjos apačios. Mūsų stovyklavietė kaip išdžiūvęs ežeriukas. Šiandien į vakarą dar labiau skauda raumenis. O ryt jau lipsime į perėją su visa įranga. Nuostabu!

Aušra