Rugpjūčio 6d.

Taigi, vėl bandysiu kažką parašyti. Na, kaip ir priklauso – bendra situacijos apžvalga. Po to, kai Aušra pametė pasą, mes , aišku, toliau į kalnus nėjome. Tokiu būdu beveik visa grupė (turbūt išskyrus Irmantą ir mane) buvo apsaugota nuo lipimo į kalnus. Panašu, kad žinia, jog niekur nebelipsime , kitiems buvo santykinai džiaugsminga. Na, bet čia jau klaida susidarant grupei. Pasirodo pakanka kelių silpnų narių, kad numuštų bendrą grupės moralę.

Kai Aušra vis tik nerado paso, persikėlę į Kulahelono ežero pusę bandėme pasigauti ryšį, tačiau nesisekė. Kitą dieną Irmantas, Jolita, Aušra ir aš nuėjome į outlagerį. Kai atėjome, Jucevičius kaip tik atidarinėjo turiadą. Pamėginome sužinoti, ar kas nerado paso, bet deja, jo nėra. Žemyn kaip tik ruošėsi važiuoti autobusas-sunkvežimis, taigi likę trys išvažiavo i Pendžikentą. Grįžau prie mūsų palapinių ir likusią dieną tiesiog ilsėjomės prie ežerų. Toliau įsivaizdavau, kad būtų gerai nukeliauti prie Marguzoro ežerų. Nuo stovyklavietės prie Chreisbeko ežero pajudėjome apie devintą valandą ir dvyliktą jau buvome ant Zierat perėjos, o apie 14-15val prie Zierat ežero. Leidžiantis prie Vitos pristačiau Dainių. Ji leidosi kiek greičiau, eilėraščių eidama nebekūrė. Papietavome ir patraukėme link Zurbeko perėjos. Visus įtikinau, kad perėja šalia... O ji nebuvo visai šalia – iki jos dar geras kelias buvo. Na bet apie 18:30mes ant perėjos ir apačioje pasimatė išganingai žalias plotas, kuriame , tikiuosi, bus vandens. Nusileidžiame į laikiną tadžikių moterų stovyklą. Ten mus skaniai pamaitino, tačiau iš karto prasidėjo prašymai ką nors atiduoti. Iš ryto pavalgom, duodam šiek tiek vaistų, vaikus vaišinam saldainiais ir leidžiamės. Apačioje, prie upės sustojome pailsėti ir mus pakviečia viena tadžikų šeima po galingais riešutais, į pavėsį. Mes pasinaudojame šiuo kvietimu ir mus pavaišina šviežiais vaisiais, ariamu ir duona. Akivaizdu, jog ši šeima yra gana turtinga, todėl nepajautėme jokio prašymo duoti ką nors mainais. Mažai mergaitei Asta atiduoda teletabį, o vaikams padalijome saldainius ir toliau mėgaujamės gaiviu pavėsiu. Ten pat įsitaiso ir vienas vairuotojas, kuris įrodo, jog iki Marguzoro ežerų eiti neverta – nieko ypatingai gražaus, o kelio minimaliai dviem, trim dienoms. Taip kad nusprendžiame eiti link Didžiojo Alo ežero. Tačiau kelios kuprinės sunkios, todėl einame pakankamai lėtai. Nakvynei apsistojome netoliese Razmyč kišlako, pas vieną, labai svetingą tadžiką. Šis pasirodė gana šnekus ir išsilavinęs, todėl su juo bendrauti buvo vienas malonumas. Netiesiogiai supratau, jog geriau jam nei pinigų, nei produktų nesiūlyti, nes svetingas jis ne dėl pinigų, o todėl, kad tadžikai yra svetingi iš prigimties.

Iš esmės liko dvi dienos kalnuose, todėl reikia sugalvoti, ką čia dar pamačius ar nuveikus. Kažkaip gaunasi čia betikslis bimbinėjimas.

Laurynas