Rugpjūčio 4, 9 žygio diena

Naktis buvo šalta, nors nepasakyčiau, kad labai sušalau. Iš vakaro susirengiau viską, ką turėjau, tai nebuvo žiauriai šalta. Paryčiais buvo vėskoka, tai prisiglausdavau prie Jolitos, o paskui, prieš išeidama, Asta atnešė savo miegmaišį, tai su dviem net karšta buvo, tuo labiau, kad saulutė pradėjo šildyti.
Aplink mus dar buvo įsikūrę ukrainiečiai, kažkur apie 20 jų... ro jų buvo 25> Tai iš ryto vėl brazdino gitarą. Labai gražūs balsai :)
Nors Irmantas tikrai neturėtų priekaištauti, kad mums reikia daug laiko išsiruošti. Ukrainiečiai gal kokias tris valandas kuitėsi ;)
Anksčiausiai iš mūsų likusių atsikėlė Aušra ir išvirė labai skanią sriubą. Ačiū!
Kažkur apie pusę 11, kiek matėme, musiškiai jau buvo sulipę į viršūnę. Šaunuoliai :)
Kodėl aš nelipau? Pati nežinau... Greičiausiai trūko motyvacijos ir šiaip tokiame aukštyje greitai padūstame. O kabant ant virvės nesinori versti kitų laukti, bet ne visada viskas priklauso nuo norų. Kartais neina greičiau nors tu ką…
Taigi turim laisvą pusdienį, o po pietų (jeigu tokie bus) turėtume visi kartu leistis žemyn. Einu paskaitysiu Astos knygą. Tikiuosi nesupyks, nes vakar tai davė :)
Mūsiškiai nusileido apie 13val. Išgėrėm arbatos, sudorojom šokoladą, gavom po saujelę riešutų ir džiovintų vaisių. Lipusieji į viršų nusprendė pagulėti kokias 15min, o po to susikrovėm daiktus ir traukėm žemyn.
Iš pradžių leidimasis toks visai malonus buvo: smulki sipūcha :) Pakeliui sutikome porą Lietuvų grupių kylančių į perėją. Su vienais pakalbėjom, su kitais trumpai pasisveikinom. Smagu man kažkaip sutikti tautiečius.
Toliau leidimasis nebuvo toks malonus. Prasidėjo ledyno suvartyta morena ir uolos (na tokios vietomis išlendančios iš sipūchos). Pradėjau atsilikinėti... Nepatinka man leistis žemyn... Vis norėjosi išsikrapštyti į batus pribirusius smulkius akmenukus ir gerti labai norėjau... O aplink vis girdėjau „Vita, greičiau“, arba „tokiu greičiu iki vakaro nepasieksim ežerų“... Kažkaip pasidarė piktą, kad negaliu eiti savo greičiu... Galu gale nebūtina manęs laukti: žinau kur tie ežerai ir ciklopą turiu.
Gal ir kvaila, bet suėmė toks sportinis pyktis. Nusileidau iki upės, prisisėmiau vandens ir paskui net nestojau, kai visi bendrai ilsėjosi. Nors jie ten džiovintus vaisius valgė. Bet šiaip ar taip nelabai aš jų norėjau.
Žodžiu, pasakiusi, kad pasivys, variau kiek jėgų turėjau. Tiesą sakant labai norėjau, kad nepavytų... Sustojau buvau gal porą kartų: greitai atsigerdavau, įsipakavau striukę ir vėl variau...
Mačiau Laurynas vejas, bet kurį laiką jis buvo gale, o kitų tai net nemačiau. Pakeliui sutikau nemažai rusų turistų. Jie tai nieko dėti, tai nusišypsai, pasisveikini (rusiškai nemoku, tai pakalbėti būtų sunku), bet kažkaip net visai linksma pasidarė.
Galiausiai pasukęs kitu keliu Laurynas mane aplenkė, tai dabar stengiaus perdaug nuo jo neatsilikti. Atėjus prie ežero, jau visai buvo prieblanda... Žiūriu tam krante, kur maždaug prieš savaitę buvome įsikūrę, stovi dvi geltonos palapinės. Visai tokios pat kaip Dainiaus ir Irmanto... Nu čia dabar, galvoju, kada jie spėjo aplenkt?!
Pašaukiau Lauryną, pasirodo jis visai netoli. Mūsų vietas užėmė kiti, o iš mūsiškių mes čia pirmieji pasirodėm. Galiausiai susirenkam visa grupė. Pasistatom palapines, užkaičiam vandens, kuriame turės virti miežinė košė. Iš netolimo kranto pasigirsta: „žygeiviai?“ :)
Netrukus trys genomo atstovai ateina į svečius, atsineša kažkokio stipraus gėrimo. Nepasakyčiau, kad labai skanu, bet kad jau vaišina... Sušlamštėm miežinę košę su sūriu, žodžiu, visas maisto atsargas...
Rytoj reiks eiti pasiimti užmetimo. Aplink visi miega, keliausiu ir aš. Labanakt,

Vita

P.S. Prieš eidama gulti Aušra pasigedo paso, pasistengiau nuraminti, tikiuosi ryt atsiras :)
Dainius