Ir nuo ko čia pradėti rašyti? 14.00 sustojome pietums ant ledyno. Man patinka atviras ledynas, nuolydis geras, eini sau kaip autostrada.
Kėlėmės šiandien šeštą valandą, išėjome aštuntą, nors buvo planuota septintą. Taigi saulė jau buvo išlindus iš už viršūnės. Ėjome į perėją (dviguba). Ant perėjos buvome kelios minutes po dvylikos. Pakilimas nebuvo sudėtingas, kilome pamažu iš pradžių takeliu, po to akmenimis didesniais ir mažesniais, bet daugmaž stabiliais. Paskutiniai penkiasdešimt metrų buvo gal sudėtingesni, nes buvo statu ir viskas byrėjo. Ant perėjos pirmiausia sušokome asilą, suvalgėme riešutus ir šokoladą ir pasileidome žemyn. Iš viršaus nusileidimas atrodė bauginančiai, visada taip būna, kai nežinai kas laukia kelyje, tik matai, kad šlaitas krenta stačiai žemyn. Vita ant perėjos dėl šios nežinomybės kiek panikavo. Jaudinosi, kas matyt trukdė džiaugtis drauge su kitais.
Taigi nusileidimas buvo labai lengvas buvo labai lengvas, pačiame statume buvo smagi, virė morena. Aušra vedė grupę žemyn. Visi laikėmės drauge. Turbūt pirmą kartą taip kartu. Sutartinai kilome ir leidomės. Tiesa, kylant Laurynas „bėgo“ pirmas ir kitu keliu nei visa grupė. Kai baigėsi morena, diskutavome ar einame ledynu ar morena, visokių buvo pasisakymų, bet vadas priėmė sprendimą. Ėjome ledynu ir visi labai džiaugėmės. Matėme upelį kaip „viduj“ parko bobslėjaus trasą. Ot taip pasileidus tuo upeliu iki artimiausio ežeriuko...
Šiandien turime keletą progų švęsti. Dainiaus gimtadienis ir mano su Irmantu vedybų vienuoliktos metinės. Pirmo sustojimo metu radau širdies formos akmenį ir įteikiau ją savo vyrui. Ir tada jis prisiminė apie mūsų metines, apskelbė visiems, tada mes pozavome nuotraukai ir visaip kaip buvome žygio draugų sveikinami ir gerbiami. O Dainiui sudainavome čeburaškos dainelę ir sušokome aplink jį ratelį: „ Dabar aš čeburaška ir kiekvienas kiemo šuo sutikęs iš karto, pirmas duoda (ištiesia) leteną.
Laikas pietauti. Pertrauka.
Vakaras. Visų batareikos nusėdę, emocijos ir balsai nurimę. Po pietų leidomės toliau ledynu, kuris pamažu virto akmenų sąvartynu. Visokiausių dydžių akmenų: mažulėlių iki didžiulių riedulių. Ežeras visą laiką malėsi ir atrodė čia pat ranka pasiekiamas, o leidomės iki jo dar daugiau nei tris valandas. Privargome, išsisėmėme , atmušėme kojas ir fantazijas. Vakaras ramus, vėjelis nurimo.
Dainius savo gimtadienio proga nusprendė pasivaikščioti naktį. Dvylikos nelaukė, o išėjo iškart po vakarienės į urvą, kuris yra ant kalvelės visai arti mūsų nakvynės vietos. Beje iki mūsų išsvajoto ežeriuko dar koks 50m., nusprendėme iki pat jo eiti, nes nesimatė vietos nakvynei.
Tai tiek šiandien dienai.
Jolita
Kėlėmės šiandien šeštą valandą, išėjome aštuntą, nors buvo planuota septintą. Taigi saulė jau buvo išlindus iš už viršūnės. Ėjome į perėją (dviguba). Ant perėjos buvome kelios minutes po dvylikos. Pakilimas nebuvo sudėtingas, kilome pamažu iš pradžių takeliu, po to akmenimis didesniais ir mažesniais, bet daugmaž stabiliais. Paskutiniai penkiasdešimt metrų buvo gal sudėtingesni, nes buvo statu ir viskas byrėjo. Ant perėjos pirmiausia sušokome asilą, suvalgėme riešutus ir šokoladą ir pasileidome žemyn. Iš viršaus nusileidimas atrodė bauginančiai, visada taip būna, kai nežinai kas laukia kelyje, tik matai, kad šlaitas krenta stačiai žemyn. Vita ant perėjos dėl šios nežinomybės kiek panikavo. Jaudinosi, kas matyt trukdė džiaugtis drauge su kitais.
Taigi nusileidimas buvo labai lengvas buvo labai lengvas, pačiame statume buvo smagi, virė morena. Aušra vedė grupę žemyn. Visi laikėmės drauge. Turbūt pirmą kartą taip kartu. Sutartinai kilome ir leidomės. Tiesa, kylant Laurynas „bėgo“ pirmas ir kitu keliu nei visa grupė. Kai baigėsi morena, diskutavome ar einame ledynu ar morena, visokių buvo pasisakymų, bet vadas priėmė sprendimą. Ėjome ledynu ir visi labai džiaugėmės. Matėme upelį kaip „viduj“ parko bobslėjaus trasą. Ot taip pasileidus tuo upeliu iki artimiausio ežeriuko...
Šiandien turime keletą progų švęsti. Dainiaus gimtadienis ir mano su Irmantu vedybų vienuoliktos metinės. Pirmo sustojimo metu radau širdies formos akmenį ir įteikiau ją savo vyrui. Ir tada jis prisiminė apie mūsų metines, apskelbė visiems, tada mes pozavome nuotraukai ir visaip kaip buvome žygio draugų sveikinami ir gerbiami. O Dainiui sudainavome čeburaškos dainelę ir sušokome aplink jį ratelį: „ Dabar aš čeburaška ir kiekvienas kiemo šuo sutikęs iš karto, pirmas duoda (ištiesia) leteną.
Laikas pietauti. Pertrauka.
Vakaras. Visų batareikos nusėdę, emocijos ir balsai nurimę. Po pietų leidomės toliau ledynu, kuris pamažu virto akmenų sąvartynu. Visokiausių dydžių akmenų: mažulėlių iki didžiulių riedulių. Ežeras visą laiką malėsi ir atrodė čia pat ranka pasiekiamas, o leidomės iki jo dar daugiau nei tris valandas. Privargome, išsisėmėme , atmušėme kojas ir fantazijas. Vakaras ramus, vėjelis nurimo.
Dainius savo gimtadienio proga nusprendė pasivaikščioti naktį. Dvylikos nelaukė, o išėjo iškart po vakarienės į urvą, kuris yra ant kalvelės visai arti mūsų nakvynės vietos. Beje iki mūsų išsvajoto ežeriuko dar koks 50m., nusprendėme iki pat jo eiti, nes nesimatė vietos nakvynei.
Tai tiek šiandien dienai.
Jolita
