Palikom savo svetingąjį šeimininką. Prieš tai įtartinai šypsodamasis prašė parodyti pasą. Nesutikau :D
Truputį paėjom ir sėdim po medžiu ant akmens, Kažkaip nuobodoka :)
Sėdim Zimtuto autobusų stotelėje. Pro šalį plaukė avių kaimenės, šieno kupetos asilų galvomis moteriškės su kibirais ant galvų. Vietinis vadybininkas paskambino autobuso vairuotojui , kad šis atvažiuotų i paimtų mus pas save pernakvoti, o rytoj nuvežtų į Pindžinkintą. šiandien visą dieną dirbom eksponatais vietiniai mus mielai apžiūrinėja ir tikrina. Iš ryto neskubėdami išsikraustom iš ano šeimininko. Atėjom iki upių santakos ir čia pusdieniui įsitaisėm ant akmenų. Vietiniai mums atneša obuolių, abrikosų. Vakarop einam link Kišlako, iki autobuso
Vita taip ir nesutiko pasilikti pas šeimininką – jai mielesnė Lietuva ir lietuviai bernužėliai. Tad visi kartu pradedame kelionę tėviškės link. Pradedame tolti nuo kalnų. Rytoj apie pietus turim būti Pendžinkento centre.
Žadėtasis autobuso vairuotojas nesirodo (gal ir neturėjo?) ir mus pas save vėl kviečia vietinės turistų užeigos savininkas. Sako : „ man širdis neleidžia jus čia palikti. Pinigų aš iš jūsų neimsiu Pinigai – blogis, kuris tepa rankas“. Veda mus įvairiomis iš molio drėbto miestelio gatvelėmis į savo užeigą. Pasirodo tai tamsokas, bet gana erdvus vieno aukšto namas, kuriame mūsų laukia vakarienė. Kremtame vietinę duoną, užgeriame arbata ir išverčiame akis, kai mums atneša tris didelius dubenis plovo ir dar salotų. Tiek suvalgyti nebesugebam, skrandžiai streikuoja. Persimetę keliais žodeliais su šeimininku(išgėręs jis dedasi esąs labai širdingas ir jautrus) einame miegoti. Po ilgo laiko kambaryje, ant grindų, be žvaigždžių virš galvos. Miegas slogus ir nepakankamai ilgas. Anksti iš ryto taikom į autobusą.
Vita
Truputį paėjom ir sėdim po medžiu ant akmens, Kažkaip nuobodoka :)
Sėdim Zimtuto autobusų stotelėje. Pro šalį plaukė avių kaimenės, šieno kupetos asilų galvomis moteriškės su kibirais ant galvų. Vietinis vadybininkas paskambino autobuso vairuotojui , kad šis atvažiuotų i paimtų mus pas save pernakvoti, o rytoj nuvežtų į Pindžinkintą. šiandien visą dieną dirbom eksponatais vietiniai mus mielai apžiūrinėja ir tikrina. Iš ryto neskubėdami išsikraustom iš ano šeimininko. Atėjom iki upių santakos ir čia pusdieniui įsitaisėm ant akmenų. Vietiniai mums atneša obuolių, abrikosų. Vakarop einam link Kišlako, iki autobuso
Vita taip ir nesutiko pasilikti pas šeimininką – jai mielesnė Lietuva ir lietuviai bernužėliai. Tad visi kartu pradedame kelionę tėviškės link. Pradedame tolti nuo kalnų. Rytoj apie pietus turim būti Pendžinkento centre.
Žadėtasis autobuso vairuotojas nesirodo (gal ir neturėjo?) ir mus pas save vėl kviečia vietinės turistų užeigos savininkas. Sako : „ man širdis neleidžia jus čia palikti. Pinigų aš iš jūsų neimsiu Pinigai – blogis, kuris tepa rankas“. Veda mus įvairiomis iš molio drėbto miestelio gatvelėmis į savo užeigą. Pasirodo tai tamsokas, bet gana erdvus vieno aukšto namas, kuriame mūsų laukia vakarienė. Kremtame vietinę duoną, užgeriame arbata ir išverčiame akis, kai mums atneša tris didelius dubenis plovo ir dar salotų. Tiek suvalgyti nebesugebam, skrandžiai streikuoja. Persimetę keliais žodeliais su šeimininku(išgėręs jis dedasi esąs labai širdingas ir jautrus) einame miegoti. Po ilgo laiko kambaryje, ant grindų, be žvaigždžių virš galvos. Miegas slogus ir nepakankamai ilgas. Anksti iš ryto taikom į autobusą.
Vita
