Liepos 31d.
Kiti sako, kad penkta žygio diena.

Štai ir man reikia rašyti kažką. Sako, kad dienoraštis turi būti kaip sielos veidrodis, todėl daug apie formalius dalykus nerašysiu, papasakosiu kaip aš matau žygį. Taigi – žygio dalyviai per tas kelias dienas kol einame jau spėjo šiokį tokį įspūdį sudaryti. Žygio vadas – Irmantas. Nuomuonė labai gera ir su kiekviena diena gerėja. Pakankamai tolerantiškas, tačiau svarbiose situacijose priima, mano nuomuone, gerus spendimus, ir svarbiausia – grupė jo klauso, turi autoritetą. Jolita – paslaptingiausias grupės narys. Iš pradžių atrodė niūroka, piktoka. Mėgsta padainuoti liaudies dainas. Panašu, kad ištverminga. Aušra –grupės pelytė. Čia jai pirmas žygis, matosi, kad jai tikrai sunku. Tačiau pagarbą sukelia tai, kad net sunkiose situacijose nesiskundžia ir nedejuoja, stengiasi kiek gali. Donatas – grupės dainorėlis, šaunus vaikinas, turi sveikatos, sunkiose situacijose linkęs padėti kitiems. Vita – gero charakterio, pozytyvi mergytė, tačiau labai baikšti. Dainius – grupės kounas. Pastoviai dėl visko dejuoja, tačiau turi daug techninių žinių. Bet šiaip be jo būtų liūdna. Asta – tarsi kulverstukas, turi daug sveikatos, nesiskundžia, pozityvaus mąstymo. Aš, Laurynas, bandau vaidinti grupės vado padėjėją. Stengiuosi nesiskųsti, esant reikalui padėti kitiems.

Taigi trumpai aprašiau grupę. Apibendrinant – grupės lygis labai skirtingas, o dėl to sunku nueiti įdomiasnius maršrutus. Grupė labai nuvargo kol užnešė visą svorį iki alaudino ežero. Tai tiek apie šiandieną. Po daug įspudžių vakar šiandien kėlėmės vėliau. Išėjome tik 11val. Bet užtat visi apsilankė ant šalia buvusios viršūnės. Irmantas, kaip virėjas, ieškodamas vandens sugebėjo nusileisti beveik visą rytinio Koznako perėją. Vėliau leidomės nuo Koznako perėjos. Nusileidus virš 500m sipūchos Asta sugebėjo besileisdama padaryti kulverstį, visa laimė, kad tik alkūnę nusibrozdino. Na o toliau, kai nusileidom prie upelio, visi puolė praustis, skalbtis ir net šaltabaimis Dainius nusimaudė :)

Panašu, kad aklimatizacija jau veikia, nes kuo toliau į nelabai stačius šlaitus visai gerai einasi. Bent jau man. Nakvynės vietoj sutikome piemenį. Pasirodo, kad jis turi 958 avis, jas suskaičiuoja kas tris dienas. Tai tiek
Laurynas

P.S. Šis bei tas apie avis ir piemenį. Taigi avis kalnuose gano tris mėnesius, surenka visas kaimo avis ir išgena į kalnus, o tada tuos tris mėnesius su avimis ir gyvena (aš supratau, kad tie patys piemenys išbūna visus tris mėnesius, o Irmantas, kad kas mėnesį keičiasi, bet tai nėra svarbu). Taigi avis ir avinus gano atskirai, nes priešingai, jos negalėtų ėsti, o tiksliau ėdimas labai trukdytųsi. Taigi avis ir avinus suleidžia krūvon, kai jie jau būna nusiganę, t.y. rugsėjo mėnesį.
Na, piemuo pasiūlė pirkti arba prašė parduoti jam merginą. Pažiūrėjo į Aušrą baltu veidu ir nesusilaikė nepasiūlęs. Taip jis sakė turime „keturis grožius“. Vadas bandė derėtis, klausė ką duosi už merginą. Piemuo pasiųlė avį. Manau, kad viena avis labai mažai už merginą ir piemuo bendriniu vardu visas avis arba daug aviu pavadino avimi, bet vadas galvoja, kad buvo kalbama apie vieną avį. Kagi, toliau pradėjome vartyti, kad kalnuose mergina patogiau nei avis, nes mergina pati į kalną lipa, o ką daryti su avimi? Piemuo sako, prisirišti avį už kojos ir užtempsit į perėją. Bet kai paklausėme ar avis užlips į energiją piemuos suglumo ir derybos dėl merginų kaip ir baigėsi. Piemuo dar pasmailino akis į moteriškes, bet, matyt, susitaikė su mintimi, kad šį kartą nieko nesigaus.

Išsiaiškinome kas yra airanas. Pasirodo ožkos arba avies surūgęs pienas. Vyksta Lauryno siurprizo dalybos. Nebuvo sutartos pradinės dalybos sąlygos, tai taip gavosi, kad vieni ėmė po dvi vyšnias (siurprize buvo vyšnios), o kiti po tris. Na bet muštynės dėl to neįvyko, vadinasi maisto dar užtenka. Dainius su Aušra rado augalų, panašių į rabarbarus, paragavo, nusprendė, kad rabarbarai. Dabar verda iš tų augalų kompotą. Visi su viltimi laukia ir tikisi, kad bus labai labai skanu. Na bet skanumui reikia cukraus, cinamono ir kitų prieskonių, tada jau betkas bus skanu...

P.S.2
Apie tai kaip aš, Jolita, griuvau. Griuvau aš pradėjus leistis ant sipūchos. Drasinau drąsinau Aušrą, tik šmurkšt ir nuslydau. Rankos iškeltos į viršų, laikau lazdą. Jaučiu kaip slystu žemyn. Truputį pajudėjau – nuslydau dar. Dar pajudėjau – dar nuslydau. Žiūriu žemyn ir galvoju: matosi žemai kažkoks didelis akmuo, už kurio galėčiau užkliūti, bet iki jo dar taip toli... O tuo metu apačioje stovintys vaikinukai pastebėjo, kad aš guliu, o mes su Aušra nieko neatsakom. Kai pagaliau atsakėm, kad negaliu atsikelti, jie nesuprato kaip taip gali būti, nes jie nematė, kad aš bandžiau keltis. Žodžiu pagaliau iki manęs atėjo žinia, kad nusiimčiau kuprinę ir atsikelčiau. Iš pradžių aš pasipiktinau, kaip tą kuprinę aš užsidėsiu, bet paklausiau ir viskas baigėsi gerai.

Jolita