Atsikėlę, pasimaitinę ir nusiprausę nusprendėme, kad reikėtų dar kažkur pasivaikščioti. Šeimininkas pasiūlė nueiti prie Pištikulio ežero. Sakė, kad be kuprinių iki jo apie tris-keturias valandas kelio. Dainius nusprendė, kad jam skauda koją, todėl jis liks fotografuoti paukščiukų.. Na o mes išėjome. Nei anksti, nei vėlai – apie dešimtą. Ėjom ir priėjom sodą šalia upės. Tokį žalią, su daugybe medžių. Nusileidome pasitikslinti kelio ir mus pakvietė arbatos. Mes sutikome. Iš pradžių abrikosai, ir duona su arbata, vėliau atnešė dar ir rimtesnio maisto – makaronų, bulvių košės. Pašnekėjome su sodininku. Papasakojo apie ūkį, sodą, darbus. Vėliau dar aptarėme labai įvairias temas: musulmonų ir kitatikių santykius, Tadžikijos ekomoninę situaciją, tarpvalstybinius santykius ir tt. Pasiguodė , kad turi draugų Lietuvoje, tačiau vietinis paštas blogai veikia, tad mes pasisiūlėme pristatyti laišką Lietuvon. Pabendravome, pašnekėjome, bet vis tik ežeras dar toli. Taip kad pilnais pilvais patraukėme link Pištikulio. Pakeliui dar ne kartą teko pasitikslinti, kur gi tas ežeras yra. Vieną dieną sutikome tokią „razbaininkų“ šeimynėlę. Apdriskę vaikai iš karto prašė atiduoti lazdą, duoti pinigų. Mes pasakėme, kad tikrai nieko neduosime ir dar kartą pasiteiravome kelio. Vienas vaikiščias parodė kelią. Tada aš kiek atsilikau, nes prie kojinių prilipo daug varnalėšų. Einant susitikau begrįžtantį „vedlį“. Jis liepė man atiduoti savo lazdą, o jei ne – pradėjo grasini savo lazda. Teko iš jo atimti tą jo lazdą ir šiek tiek pagąsdinti, kad atstotų. Panašu, jog apsirūpinę tadžikai – malonūs ir vaišingi, o vargšai tik ir ieško progos pasipelnyti.
Praėjome avulį (Rakiną kaimelį, kuriame gyveno tik moterys, seniai ir vaikai).. Iš pirmo žvilgsnio gana vargingas. Vėliu paaiškėjo, jog ten gyvena vienas turtingiausių rajono žmonių, 80metų piemuo, ganantis kažkiek šimtų ožkų. Taip kad ne viskas, kas purve, vargu atsiduoda. Pagaliau pasiekėm Pištikulį – nuostabų ežerą, iš kurio kriokliais bėga upelis. Ežeras gana šaltokas, bet tai nesutrukdė mums jame išsimaudyti. Be abejones Vita nesimaudė. O ir šiaip ji juokinga – tai eina grupės gale, rodos miegodama ar kurdama poemas, paskui supyksta dėl ko nors ir nuskuodžia į priekį – vos pavyti begali. Na, vėliau per tris valandas grįžome namo (prie palapinių). Šeimininkas parūpino tadžikiškos vakarienės (bulvės, ropės, mėsa). Pavalgėme, padainavome (deja, dainavome tik mes) ir nuėjome miegoti ant trobos stogo. Visi, išskyrus Dainių.
Laurynas
Šiandien numatytas nedidelis žygelis. Kadangi vakar vos neišsisukau kojos ir ją vis dar skauda, pasilikau stovykloje. Vaikštinėjau aplinkui, padariau keletą nuotraukų.
Sušilus orui iš savo namelio išlindo šeimininkas Džomi ir pakvietė arbatos. Visą karštymetį prasėdėjau jo namuke, tobulindamas rusų kalbą.
Pasirodo nusileidus nuo kalno dykvietėje galima sutikti nuodingų vorų, kobrų, o kalnuose gyvena ne tik ožiai ir šernai, bet ir vilkai, meškos.
Bekalbant prie mūsų prisijungė senukas Džomi (kaimynės tėvas). Senas žmogelis, perkopęs septintą dešimtmetį, turi penkias žmonas, penkias dukras, vis dar dirba, kruta.
Džomį pietums paruošė naminės sriubos – virtos bulvės, morkos, pomidoras, bei gabaliukas ožkienos. Viskas supjaustyta stambiais gabalais. Valgoma be šaukšto – į sriuba sumetama sudžiūvusi duona, kuri sugeria beveik visą skystimą. Tuomet duona bei daržovės imami į rankas ir valgomi. Jei lieka skysčio – išgeriamas tiesiai iš lėkštės.
Mūsų šeimininkas gana turtingas: turi 15 karvių, daug kitokių gyvulių. Paukščių nebelaiko – jie nešioja daug ligų, gali užkrėsti galvijus. Trys asilai – tai šio žmogaus technika – jais nešiojami nešuliai, dirbama žemė. Kadaise Džomi turėjo tris arklius. Arklys šiuose kraštuose – prabangos simbolis. Jais gėrimasi per šventes, jodinėjama, arkliena valgoma. Tačiau šį turtą teko parduoti, kai prireikė pinigų operacijai – Džomiui operuoti plaučiai. Šaunu, kad dabar šis vyrukas jaučiasi gerai.
Beje, Džomi pats paprasčiausias, mažiausiai turtų sugadintas iš iki šiol matytų. Kiekvieną sutiktą pakeleivį kviečia į svečius, kiekvieną svečią vaišina arbata, duona. Valgio metu valgydina turimu maistu. Svečiai būna kiek nori, išeidami gali padovanoti dovanų. Tiesiog iš senojo testamento traukta istorija.
Nors pagal įstatymus galima turėti tik vieną žmoną, Džomi nori antros – esama žmona ir vaikai sunkiai besužiūri gyvulius. Nieko keisto – dauguma žmonių gyvena pagal Koraną ir gali turėti tiek žmonų, kiek gali išmaitinti. Korane numatytos ir skyrybos – jei vyras negali išmaitinti žmonos, žmona tampa laisva. Taip pat uždrausta prieš moterį pakelti ranką.
Dauguma vestuvių vyksta žiemą, kuomet visi žmonės grįžta į kišlakus, nebelieka darbo. Seniau už jaunąją tekdavo duoti trimetę karvę, ožką, asilą, 100kg ryžių, bei kitų gėrybių.Dabar vestuvės atpigo – užtenka dvimetės karvutės, 25kg ryžių....
Kiek sudėtingiau su jaunosios paieškomis. Nors veido po tarybų okupacijos nebeslepia, tačiau bendrauti, labiau pažinti nuotaką iki vestuvių uždrausta.
Daug dar kalbėjome, kol atėjo pavakarys. Tuomet abu su Džomį užsnūdom...
Dainius
Praėjome avulį (Rakiną kaimelį, kuriame gyveno tik moterys, seniai ir vaikai).. Iš pirmo žvilgsnio gana vargingas. Vėliu paaiškėjo, jog ten gyvena vienas turtingiausių rajono žmonių, 80metų piemuo, ganantis kažkiek šimtų ožkų. Taip kad ne viskas, kas purve, vargu atsiduoda. Pagaliau pasiekėm Pištikulį – nuostabų ežerą, iš kurio kriokliais bėga upelis. Ežeras gana šaltokas, bet tai nesutrukdė mums jame išsimaudyti. Be abejones Vita nesimaudė. O ir šiaip ji juokinga – tai eina grupės gale, rodos miegodama ar kurdama poemas, paskui supyksta dėl ko nors ir nuskuodžia į priekį – vos pavyti begali. Na, vėliau per tris valandas grįžome namo (prie palapinių). Šeimininkas parūpino tadžikiškos vakarienės (bulvės, ropės, mėsa). Pavalgėme, padainavome (deja, dainavome tik mes) ir nuėjome miegoti ant trobos stogo. Visi, išskyrus Dainių.
Laurynas
Šiandien numatytas nedidelis žygelis. Kadangi vakar vos neišsisukau kojos ir ją vis dar skauda, pasilikau stovykloje. Vaikštinėjau aplinkui, padariau keletą nuotraukų.
Sušilus orui iš savo namelio išlindo šeimininkas Džomi ir pakvietė arbatos. Visą karštymetį prasėdėjau jo namuke, tobulindamas rusų kalbą.
Pasirodo nusileidus nuo kalno dykvietėje galima sutikti nuodingų vorų, kobrų, o kalnuose gyvena ne tik ožiai ir šernai, bet ir vilkai, meškos.
Bekalbant prie mūsų prisijungė senukas Džomi (kaimynės tėvas). Senas žmogelis, perkopęs septintą dešimtmetį, turi penkias žmonas, penkias dukras, vis dar dirba, kruta.
Džomį pietums paruošė naminės sriubos – virtos bulvės, morkos, pomidoras, bei gabaliukas ožkienos. Viskas supjaustyta stambiais gabalais. Valgoma be šaukšto – į sriuba sumetama sudžiūvusi duona, kuri sugeria beveik visą skystimą. Tuomet duona bei daržovės imami į rankas ir valgomi. Jei lieka skysčio – išgeriamas tiesiai iš lėkštės.
Mūsų šeimininkas gana turtingas: turi 15 karvių, daug kitokių gyvulių. Paukščių nebelaiko – jie nešioja daug ligų, gali užkrėsti galvijus. Trys asilai – tai šio žmogaus technika – jais nešiojami nešuliai, dirbama žemė. Kadaise Džomi turėjo tris arklius. Arklys šiuose kraštuose – prabangos simbolis. Jais gėrimasi per šventes, jodinėjama, arkliena valgoma. Tačiau šį turtą teko parduoti, kai prireikė pinigų operacijai – Džomiui operuoti plaučiai. Šaunu, kad dabar šis vyrukas jaučiasi gerai.
Beje, Džomi pats paprasčiausias, mažiausiai turtų sugadintas iš iki šiol matytų. Kiekvieną sutiktą pakeleivį kviečia į svečius, kiekvieną svečią vaišina arbata, duona. Valgio metu valgydina turimu maistu. Svečiai būna kiek nori, išeidami gali padovanoti dovanų. Tiesiog iš senojo testamento traukta istorija.
Nors pagal įstatymus galima turėti tik vieną žmoną, Džomi nori antros – esama žmona ir vaikai sunkiai besužiūri gyvulius. Nieko keisto – dauguma žmonių gyvena pagal Koraną ir gali turėti tiek žmonų, kiek gali išmaitinti. Korane numatytos ir skyrybos – jei vyras negali išmaitinti žmonos, žmona tampa laisva. Taip pat uždrausta prieš moterį pakelti ranką.
Dauguma vestuvių vyksta žiemą, kuomet visi žmonės grįžta į kišlakus, nebelieka darbo. Seniau už jaunąją tekdavo duoti trimetę karvę, ožką, asilą, 100kg ryžių, bei kitų gėrybių.Dabar vestuvės atpigo – užtenka dvimetės karvutės, 25kg ryžių....
Kiek sudėtingiau su jaunosios paieškomis. Nors veido po tarybų okupacijos nebeslepia, tačiau bendrauti, labiau pažinti nuotaką iki vestuvių uždrausta.
Daug dar kalbėjome, kol atėjo pavakarys. Tuomet abu su Džomį užsnūdom...
Dainius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą