Rugpjūčio 13d, trečiadienis

Ką čia tokio parašyti? Šią dieną pradėjome kelią namo. Kelionės apie septynias valandas. Gavome arbatos , lipioškų, nors dar turėjome savo likučių, papusryčiavom. Nuo aštuonių val. jau buvome pasiruošę išvažiuoti, bet vis dar lūkuriavom kitos grupės, kuri kartu per sieną turėjo eiti. Apie pusę devynių išvažiavome. Jusupo taip ir nesulaukėm, neatsisveikinom, nors pats žadėjo atvažiuoti. Matyt, vis dar ieškojo skenduolių Zarafšano upėje.
Sieną pasiekėme gan greitai, Tačiau prie sienos buvo daug žmonių Laukėme autobuse, kol mūsų šeimininkas „tvarkė“ reikalus su pasieniečiais ir muitine. Surinko pasus ir išėjo. Po kiek laiko įlipo pareigūnas, net nežinau pasienietis ar muitininkas, suskaičiavo keleivius, pažiūrėjo ir išlipo. Dar po kiek laiko mūsų autobusą praleido pro užkardą, privežė prie pat Uzbekijos sienos ir išleido. Kuprines į rankas ar ant pečių, ir patraukėme prie Uzbekijos sienos, o ten būrelis jau laukia. Sustojome į eilutę – vienas paskui kitą – tvarkingai, kultūringai. Betgi žiūrim, kad vietiniai gražiai pro mūsų eilutę prasibruka. Na tada ir mes susimetėme į krūvą, sustatėme kuprines kaip užkardą...

Kažkas iš vietinių alpinistų mums pasakė, kad turistai turėtų eiti pirmi. Tuomet mes dar labiau išdrąsėjome ir pradėjome brautis paskui prancūzus. Astai pavyko paskui juos praeiti pirmai, tada mes jai padavėme sąrašą, tik to ir reikėjo. Pasienietis išlindo iš savo būdos, vietinius išstūmė iš salęs, o mes pamažu į salę sugužėjom. Po pasų kontrolės pildėme deklaracijas, o tada vėl į eilę, kur tikrino deklaracijas ir bagažą, čia vėl panaši situacija: vietiniai brukosi prieš mus, o pareigūnai juos stūmė šalin ir kvieti mus pirmus.
Procedūra nebuvo nemaloni, tik užtruko ilgokai. Visi pareigūnai jauni vyrukai, toks jausmas kad pirmą dieną dirba – buvo paslaugūs ir malonūs. Deklaracijas tikrino, pavardės į sąsiuvinį nurašinėjo ir eurus bei dolerius surašinėjo (kiek kas turi), o tik tada antspauduoja pasą ir deklaraciją ir... atia.
Kas dar įdomaus? Ten dar stovėjo staliukas su moteriške, apsuptas moteriškių einančių per sieną. Aš paklausiau uzbekų alpinistų, ką ten tikrina. Pasirodo ten moteriškės yra tikrinamos, apžiūrimos visos jų slaptos vietos.
Taigi perėjome sieną be vargų, o tada prasidėjo derybos dėl mašinos. Mūsų jau laukė prancūzai, kurie siūlė jungtis ir imti dvi mašinas. Jie sakė, kad jau turi rezervavę dvi mašinas po dešimt tūkstančių sumų (?). Girdi, jiems Tadžikijoj sakė, kad tokia yra mašinos kaina. Bet visi vairuotojai kaip susitarę siūlė mašiną už 20 000. Na mes sutikom mokėti 20 000 su sąlyga, kad bandysime sutilpti visi į vieną. Tai buvo optimistinė idėja, nes autobusiukas pietų Korėjos modelis, Uzbekijos gamyba, septynių vietų + vairuotojas be jokios bagažinės. Taigi kuprines sutalpinome ant galinių sėdynių, o tiksliau tarp galinių ir vidurinių sėdynių. Žmonės susėdo keturi, o dar keturi likom lauke. Tada suderėjom kitą mašiną už 15 000 bet kadangi jis paėmė dar tris žmones, tai mes kainą nuderėjome iki 12 000 . Taip ir atvažiavome iki Samarkando. Su mumis dar važiavo australė, kuri jau 12 metų gyvena ir dirba Japonijoje.
Atvažiavome į lagerį ir išgriuvome , kad nuo karščio, kas nuo pilvo blogumo.
Aš pradėjau rūpintis mūsų kultūrine programa. Viena alpinistų grupė buvo nusamdžiusi gidę, kurį atėjo paimti į lagerį ir vis dar buvo čia, besiruošdama išeiti. Prisijungti nespėjome, bent jau svarbiausius lankytinus objektus ir jų lankymą išsiaiškinau.
Trys objektai:
Timūro mauzoliejus ir laidojimo vieta, tačiau 3.800 kiekvienam, + 300 už gidą. Už šią sumą, ne tik ekskursiją, bet ir patarimus , kur galime į vidų neiti ir kaip susiderėti dėl žemesnės kainos.
Išėję iš mauzoliejaus apie 1404m užkliuvome už suvenyrų parduotuvių, o pasiūlyti jie čia turi daug ką. Rankomis šilku siuvinėti dirbiniai, keramika, piešiniai. Pirmos išlaidos lauktuvėms.
Percumate (Registanas) viduramžių 15a. miestas. Čia labai gražu, didinga. Įėjimo kaina 6.800. Laikomės patarimo ir neperkame (neiname į vidų). Bet mes su Irmantu prieiname prie užtvaros ir prasmunkame į vidų, kai milicininkas įeina į vidų. Matome, kad mus stebi iš tolo dar vienas milicininkas, bet jis prie mūsų neina, ir mes prie jo.
Besidairydami užeiname į vieną parduotuvėlę, ir kitą, pasiklausinėjame kainų, ir suprantu, kad už savo pirkinius prie mauzoliejaus permokėjau dvigubai. Vienoje parduotuvėlėje nuderame pora indelių ir užkliūname už servizo su pialomis, bet nusprendžiame dar nupirkti. Sutariame ateiti kitą dieną. Sužinome „slaptažodį“ kaip įeiti nemokamai. Registane gražu, viskas išpuošta spalvotomis keraminėmis, glazūruotomis plytelėmis, ornamentais. Vienas didelis kiemas, dveji vartai, už jų dar du kiemai, tiesiai praėjus dar vienas vidinis kiemas iš kurio gali patekti į mečetę. Ant vienų vartų Samarkando simbolis – tigras. Ant jo nugaros veidas - saulė.
Bibi Chanym..
Mečetė kurią Timūrui Amūrui pastatė jo žmona. Įėjimas 3800. Bet mes nelinkę mokėti, bet mes stovime, deramės. Nusiderame iki 2000 žmogui, dar spėjame prisijungti prie ekskursijos anglų kalba. Sužinome, kad mečetę statė paskubomis, kad vos pastačius ji jau pradėjo byrėti. Išgirstame legendą, kad Timūro Amūro žmona labai skubino statybą ir puošybą, nes norėjo, kad ji būtų baigta iki vyras grįš iš eilinio žygio. Norėdama paspartinti puošybą ji atidengė ir parodė savo veidą meistrui, kuris ją iš karto įsimylėjo. Sutiko užbaigti laiku, tik su sąlyga, kad leisis pabučiuojama. Moteris nenorėjo sutikti ir sakė: „Štai mano palydovės, bučiuok jas. Juk nors iš išorės jos ir skiriasi, bet iš esmės yra tos pačios moterys.“ Tada meistras atnešė dvi visiškai vienodas stiklines ir iš jų liepė gerti. Vienoje buvo vanduo, kurį be vargo išgėrė, o kitoje vynas, kuris nudegino lūpas. Tada meistras pasakė: „ Štai dvi stiklinės, kurios iš išorės visiškai vienodos, tačiau vidumi labai skirtingos.“ Moteris sutiko pagaliau būti pabučiuojama, tačiau pačią paskutinę akimirką, kai lūpos priartėjo prie skruosto, ji skruostą uždengė ranka. Meistras pabučiavo ranką, tačiau bučinys buvo toks karštas, kad jo ženklas liko ant skruosto.
Sachi Zinda.
Nekropolis, visas ansamblis mauzoliejų iš kurių galima pereiti į kapines. Labai gražu didinga. Kaina 2800, bet mes nusiderėjome iki 1500. Jau beveik tamsu, kasininkės nėra. Mums pažada gidą, kuris pasirodo ir rusiškai kalba prastai, ir papasakoti mažai ką gali ir visai yra ne gidas, o koks nors sargas, bet mums kiek gali, parodo paaiškina.
Apžiūrime, užsibūname, išeinant mums nurodo Čiaj-Chaną kur stojame pavalgyti. Meniu paprastas: salotos, šiurpa ir šašlykai. Pavakarieniaujam, Bucharai nebėra jėgų. Nuperkame dar arbūzą ir į lagerį miegoti.

Tadžikų kultūriniai ypatumai

Čia tik keletas pastebėjimų. Be to tie ypatumai gali būti bendri, su kitomis Azijos tautomis. Tadžiko garbė yra jo tėvai, žmona, dukra ir sesuo, nes jie yra silpnesni, ir negali savęs apginti. Jų pažeminimas yra didžiausias tadžikų įžeidimas.
Pagarba vyresniems ir moterims, pvz. apie tvarką važiuojant autobusu, pirmenybė atsisėsti seneliams, moterims, vyrams ir vaikams, patiems paskutiniams.
Vaikų šeimose daug, jie laksto patys sau. Valgyt gauna kada ir aks papuola. Visa šeima valgo , kai grįžta vyras į namus.
Iš pastebėjimų svečių namuose moterys niekada nesėsdavo kartu su svečiais prie stalo valgyti, tik šeimininkas. Vakarienė būdavo pradedama teikti tik šeimininkui sugrįžus.
Tadžikas labai vaišingas, svečiams gali atiduoti šeimai ir vaikams skirtą maistą: vaikai gali vieną dieną pakentėti, o svečiai būna retai (iš Jumfo pasisakymų).
Tradicinė kultūra. Moteris paklūsta vyrui. Iš nugirstu komentarų: vyras šeimininkas, jis įsakinėja, nurodinėja žmonai.
Moterys nešioja tradicinio tipo drabužius: kelnes ir suknelę. Atrodo labai moteriškai. Šiuos drabužius siuvasi pačios arba pas siuvėja. Turguje praktiškai buvo neįmanoma rasti pasiūtų drabužių, tik medžiagos.
Labai draugiški, gatvėje svetimšalius sveikina, kalbina, domisi iš kur atvykom, kaip toje šalyje vyksta gyvenimas, ir , svarbiausia, ar patinka Tadžikijoje. Labai didžiuojasi savo šalimi. Būtinai reikia pagirti Tadžikiją ir tadžikus.
Svetingi ir vaišingi. Kviečia į namus, vaišina pirma arbata, paskui pietumis. Atsisakymas pakvietimo – beveik įžeidimas. Tie kurie neturtingi, laukia atlyginimo. Dauguma tų, kurie prakutę, laiko tai tiesiog garbės reikalu, jo asmens, namų pagerbimu, reikšmės prieš kaimynus padidėjimų.
Vestuvės švenčiamos labai plačiai , nes vyrauja supratimas, kad jos vyksta vieną kartą gyvenime, todėl turi būti įsimintinos visam gyvenimui. Jei vyksta kaime, visas kaimas kviečiamas dalyvauti. Prieš keletą metų išleido įsakymą, apribojantį vestuvių svečių skaičių iki 120, kad žmonės neįsiskolintų. Mieste kviečiami draugai ir giminės.
Jaunieji sėdi salės centre ant pakylos ar šiaip prie centrinio stalo. Jiems iš šonų jų liudininkai. Jie nei valgo nei geria. Jaunoji nuleidusi akis, lankstosi svečiams dėkodama, o jaunikis stovi tiesus. Jaunųjų tėvai vaikšto po salę, kalbina ir vaišina visus, susirinkusius, dėkoja kad atvyko ir pan.
Svetimšaliai kviečiami į vestuves, net jei nepažįstami ar tiesiog praeiviai, nes laikoma, kad jų apsilankymas yra didelė garbė šeimai.
Kavinėje gali užsisakyti tik arbatos ir išsiimti valgyti savo maistą.